Visiškai nepatyręs paskutiniojo ledyno poveikio yra už maksimalios Nemuno ledyno išplitimo ribos esantis Medininkų kalvyno paviršius, kur šiandien įsikūrę Aukštasis Pavilnys, Guriai, Rokantiškės. Tai aukštasis Vilnius, kur lėkštai banguotas moreninis reljefas virš jūros vandens lygio iškilęs 210-220 m., o aukščiausia čia yra Rokantiškių kalva, kurios viršūnė yra +230 m abs.a. (palyginimui: Katedros aikštė yra +94 m abs.a.)
Paskutinysis ledynas dengė likusią Vilniaus dalį: šiaurės rytinės miesto dalies paviršių formavo šio ledyno Vilijos plaštaka, o vakarinę – Nemuno. Kirtimų plynaukštė, Vilniaus eroziniai kalvynai ir aukštas Bajorų kampinis masyvas (Baltupiai, Jeruzalė) dešiniajame Neries krante buvo minėtų plaštakų ledoskyra, kuri vienaip ar kitaip patyrė paskutiniojo ledyno įtaką: vienur paviršius buvo ledyno spaudžiamas arba stumiamas (visaip „sulankstytus“ priešpaskutiniojo ledyno sluoksnius galime įžiūrėti nuotrupomis neapibirusiose Pūčkorių skardžio-atodangos vietose), kitur – plaunamas bei ardomas ledyno tirpsmo vandenų. Šių vandenų išgraužti plačiadugniai sausaslėniai su tarp jų išlikusiomis senojo ledyno nuogulų „salomis“ (lėkštašlaitėmis kalvomis) ryškiausiai matyti Baltupiuose ir Jeruzalėje.
Klasikinis paskutiniojo ledyno egzistavimo įrodymas vietovėje yra paviršiaus ežeringumas. Be ežerų, svarbūs paskutiniojo ledyno liudininkai yra pakraštinių moreninių gūbrių lankai, rinos (dubakloniai) ir ozai. Visos šios reljefo formos rastos Vilniuje geologinio kartografavimo M 1:10 000 metu.
Egzotiškiausia ledyno palikta forma paviršiuje yra ozas. Klasikiniai ozai, tai – subglacialinės kilmės (ledyno pade) tuneliuose vandens srautų sunešti žvirgždo-gargždo bei įvairaus smėlio pylimai.
Ozai orientuoti ledyno slinkimo kryptimi, tačiau yra manančių, kad ozų tipo pylimai gali būti sunešami stiprių ledyno tirpsmo vandenų srautų atviruose bei pusiau atviruose ledyno plyšiuose. Negirdėta, kad kurioje nors Europos sostinėje būtų ozų, o Vilniuje jų – net 9!
Žinomiausias, nuo 1974 m. geologinio gamtos paminklo vardą turintis, yra Šeškinės ozas. Tai Š-ŠV krypties 1,156 km ilgio, 25 -40 m pločio ir 5-8 m (pietvakarinėje dalyje) bei 6-20 m (šiaurinėje dalyje) aukščio, daugiausia iš žvirgždingo smėlio sudarytas pylimas.
Ilgiausias Vilniaus miesto ozas Raudondvario miške (dabar ten MJR. Vytauto Bulvičiaus mokymo centro teritorija) buvo aptiktas dar 1986-1991 m., atliekant geologinį kartografavimą 1:50 000 masteliu Šumsko plote. Raudondvario ozą sudaro įvairaus ilgio, pločio ir aukščio gūbriukų grandinė, nuo Raistelio ežero į šiaurės vakarus besitęsianti net 2,150 km (Vilniaus miesto teritorijon patenka 1,750 km ilgio šio ozo atkarpa). Raudondvario ozą sudarančių gūbrių grandinė puikiai matoma 1952 m. aerofotonuotraukoje, kuomet teritorija šiauriau Žaliųjų ežerų nebuvo apaugusi mišku.
Tarp Santariškių ir Gulbinėlių gatvių esančiame Verkių miške kartografuoti Gulbinėlių ozai. Ilgesnysis jų (895 m ilgio) – orientuotas ŠV-PR kryptimi, kaip ir Raudondvario. Pylimo plotis apie 50 m, aukštis – 2-5 m. Kitas, sudarytas iš dviejų 220 ir 240 m ilgio, 0,5-1,5 m aukščio gūbriukų. Ozų tipo pylimai aptikti Birelių soduose bei miške tarp Balsio ir Gulbino ežerų.
Dvarčionių rininio klonio dugnu tęsiasi 245 m ilgio, 43-53 m pločio ir 1-2,5 m aukščio ozas, supiltas iš rupaus žvirgždingo blogai išrūšiuoto (molingo) smėlio su žvirgždo, gargždo ir smulkių riedulių priemaiša. Ozas – ŠV-PR krypties kaip ir klonis.
Neabejotinai ryški miesto ašis – Neris. Jos terasuotas klonis skiria aukštą pietrytinę miesto dalį, įsikūrusią Ašmenos (Pietų Nalšios) senųjų moreninių aukštumų Medininkų kalvyne, ir žemesnę – šiaurvakarinę jo dalį.
Ledynui pradėjus intensyviai tirpti (maždaug prieš 20-18 tūkst. metų), palei ledyno pakraštį, gal net ir po ledynu, susiformavo Neries upei pradžią davusi Žeimenos-Neries-Vokės prieledyninė upė. Jos išgraužtu terasuotu kloniu vandenys ardė atitirpstančio įšalusio Medininkų kalvyno papėdes, o grauždamasi gilyn upė savo plačiame slėnyje formavo terasas. Senslėnyje arba fliuvioglacialiniame klonyje, kurio plotis – 3-5 km, nustatyti penkių lygių fliuvioglacialinių terasų fragmentai. Atšilimas turėjo būti staigus, nes į klonį nuo stačių iš amžinojo įšalo gniaužtų išsilaisvinusių šlaitų intensyviai pradėjo slinkti ištižusio grunto masės. Jos išvagojo šlaitus giliomis griovomis taip tankiai, kad kai kur vietoje šlaito sienos tarp griovų liko tik siauri atragiai.
Gilios ir stačiašlaitės griovos „pasenusios” pamažu virto plačiadugnėmis raguvomis ir sukūrė dabartinį Vilniaus erozinių kalvynų vaizdą prieš maždaug 15-14 tūkst. metų.
Tuomet susiformavo ir poledynmečio arba dabartinis Neries slėnis, kuriame upės vaga buvo III-IV terasų lygyje.
Taigi, Vilniaus teritorijoje poledynmečiu ne vienas didelis ežeras tyvuliavo, o tekėjo plati prieledyninė upė, kurios vienas krantas buvo dabartinis Saltoniškių-Žvėryno šlaitas, kitas – Tauro kalno šlaitai.
Na, o visi natūralūs Vilniaus ežerai yra šiaurrytinėje ir šiaurinėje miesto dalyje – paskutiniojo ledyno suformuotame paviršiuje. Visi jie – paskutiniojo ledyno palikimas. Pagal susidarymo būdą Vilniaus ežerai yra rininės ir glaciokarstinės (termokarstinės) kilmės.
Ilgi ir gilūs Lietuvos ežerai (ilgiausias Dubingių (Asvejos) ir giliausias –Tauragnų) yra rininiai. Rinos buvo išgraužtos ledyno tirpsmo vandenims su didele slėgio jėga tekant polediniais tuneliais.
Besiverždamas ledyno pakraščio link kelių šimtų atmosferų jėga suslėgtas vanduo išplovė gilius duobėtus lovius – rinas. Ledynui ištirpus ilguose rinos ruožuose ir net nedideliuose duburiuose liko ežerai. Taigi, rininiais ežerais vadinami dubakloniuose tekšančių gilių ežerų virtinės.
Vilniaus Žalieji ežerai vadintini rininiais Jie telkšo dviejose lygiagrečiose nevienodo gylio rinose, kurios, ledynui pradėjus intensyviai tirpti, tapo prieledyninės upės (Neries pramotės) intako kloniu. Šią sudėtingą 8,4 km ilgio ir 1,5 km pločio erozinę formą sudaro ryškios ŠV-PR krypties Gulbino ir 20 m už ją gilesnė Balsio ežerų rinos bei terasuotas Riešės klonis. Rinų su juose telkšančiais ežerais plotis – 500 m. Nuo pietinio Balsio ežero galo rininis klonis pasuka į pietus, išsišakodamas į du gilius klonius, kuriais dabar teka Riešė ir Turniškių upelis. Tarp šių klonių nuo Balsio ežero galo iki Neries slėnio tęsiasi riną žyminti glaciokarstinių daubų virtinė.
Kiti mažesni ir ovalūs Vilniaus ežerėliai yra glaciokarstiniai (kitaip - termokarstiniai). Ledynui tirpstant, daugybė įvairaus ledo luistų buvo palaidota po smėlio nuogulomis ledyno tirpsmo vandenų plūsmo vietose bei srautų vagose. Ypač daug palaidoto ledo luistų liko rinose. Tyrimais įrodyta, kad palaidotieji ledo luistai visiškai ištirpo tik holocene (prieš maždaug 5 tūkst. metų), o jų vietoje liko vandeniu apsemtos arba sausos dubės. Termokarstinių dubių virtinės terasų aikštelėse rodo stiprių srautų vagas, kuriose ir buvo sunešti atplėšti nuo tirpusio ledyno pakraščio ledo luistai.
Didžiausios termokarstinės daubos susikoncentravusios Tapelių rinoje. Tai ovalūs duburiai, kuriuose telkšo Antavilio, Skarbelio, Balžio, Juodžio ir Tapelių ežerai. Lygiagrečiai ir statmenai Tapelių rinai išsidėsčiusių nedidelių, susijungusių į ištęstus pažemėjimus, termokarstinių dubių virtinės rodo čia egzistavus sudėtingą tinklą srautų vagų, užpildytų ledo luistais.
Termokarstinės kilmės ežerėlių yra ir Žaliųjų ežerų rinoje. Tai Raistelio ežerėlis, likęs telkšoti Gulbino ežero dubens šiauriniame gale. Pietrytinį Žaliųjų ežerų rinos fragmentą (už Balsio ežero) sudaro didžiulė šiek tiek ištęstos formos (skersmuo: 370x220 m) termokarstinė dauba su dviem duburiais dugne. Vienas jų – sausas, užpildytas ežerinėmis nuosėdomis, kitame – telkšo ežerėlis pavadinimu „Akis“, kurio vandens lygis yra 4 m žemiau negu Balsio ežere.
Verkių rinos reljefą formuoja išraiškios įvairaus dydžio ir gylio termokarstinės duobės. Didžiausiose iš jų (skersmuo 200-300 m) telkšo Sausasis ir keli bevardžiai maži ežerėliai, apsupti žemapelkių. Kai kuriose daubose teliko tik žemapelkės, kitos yra sausos. Šis labai savitas ir įdomus gamtinis kompleksas vadinamas Ežerėlių kompleksu ir saugomas Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje Verkių regioniniame parke.
Aukštose (VI-IV) Neries klonio terasose kartografuoti Turniškių, Šnipiškių ir Vingio parko termokarstinių daubų ruožai.
VI-oje viršsalpinėje terasoje esančios Turniškių termokarstinės daubos sudaro termokarstinį lobą, t.y., uždaru galu duburį. Jame esančios daubos netaisyklingos, dažnai ištęstos formos, jų gylis 10-15 m, didžiausios – net per 20 m. Giliausios daubų vietos užpildytos ežerų nuosėdomis (aleuritingu smėliu, aleuritu, moliu), kurias dengia 0,5-1 m storio durpių sluoksnis.
Šnipiškių dubės – IV-oje viršsalpinėje Neries terasoje – kažkada buvusios žemapelkės su ežerėliais – dabar visiškai sunaikintos, likę tik tvenkinukai.
Vingio parke termokarstinės dubės išliko nepažeistos žmogaus veiklos.
Daubų virtinė tęsiasi beveik plokščiame V viršsalpinės terasos paviršiuje (palei Geležinio Vilko gatvę). Didžiausia 10-12 m gylio dauba užima 3,5 ha plotą.
Dvi mažesnės ir ne tokios gilios (4-6 m gylio) daubos yra piečiau didžiosios, viena – šiauriau. Daubose slūgso durpės. Jų storis „Didžiojoje dauboje“– 6,0 m, kitose mažesnėse – iki 0,8-1,0 m. Dar dvi apie 70 m skersmens ir 4-5 m gylio termokarstinės dubės yra kitoje (negu Vingio parkas) Geležinio Vilko gatvės pusėje tarp Lietuvos radijo ir televizijos bei viešbučio „Crowne Plaza“ pastatų, bet jos pažeistos žmogaus ūkinės veiklos. (Tenka pastebėti, kad bendruomenė gražiai sutvarkiusi vieną jų su ežerėliu).
Paskutiniajam ledynui sunykus ne tik Lietuvoje, bet ištirpus ir Baltijos jūros duburyje prieš 11 500 metų prasidėjo holoceno laikotarpis, kuris tęsiasi iki šiol. Ledyno suformuotas paviršius lėkštėjo, smėlingų fliuvioglacialinių terasų paviršius buvo supustytas į kauburius ir net kopas. Taip, Vilniuje yra ir kopų ! Jos ryškiais pylimais juosia Antavilio, Skarbelio ir Juodžio ežerus, Bališkių pelkę (šiaurrytinė miesto dalis).
Paviršiui sausėjant, daugybė seklių ežerėlių išdžiūvo, kiti pradėjo pelkėti (pažemėjus juos maitinančio požeminio vandens lygiui). Šiandien šiaurinėje Vilniaus miesto dalyje pelkės ypač dažnos, kur jos aptinkamos smėlingų lygumų pažemėjimuose, tarpukalvių daubose (Pilaitės apylinkės), kloniuose, rinose, glaciokarstinėse dubėse ir kitokiuose didesniuose ar mažesniuose paviršiaus pažemėjimuose. Vilniuje galime matyti žemapelkes, tarpines pelkes ir net aukštapelkes.
.
Geologams ypač svarbūs statūs pliki šlaitai-skardžiai, kur galima matyti šlaitą sudarančių nuogulų sluoksnius. Vilniuje tokių skardžių yra net 5: 2 Neries ir 3 Vilnios šlaituose.
Pūčkoriai – aukščiausias Lietuvos skardis-atodanga po 2007 metų Lietuvos Nacionalinės žemės tarnybos iniciatyva atliktų Lietuvos ekstremumų matavimų šiek tiek sumažėjo ir dabar jos aukštis yra 63,19 m (buvo 65 m). Atodangos ilgis – ~180 m (skardžio viršuje).
Šiuo metu skardis apklotas storu deliuviu, slepiančiu suraukšlėtas priešpaskutiniojo ledyno nuogulas. Dar du Vilnios upės klonio šlaitų skardžiai – Pavilniai ir Markučiai – gerokai žemesni (~15-17 m aukščio) šiandien irgi gerokai užberti deliuviu.
Šiauriausia Neries atodanga-skardis – Viriai. Atodanga yra Naujanerių soduose Neries dešiniajame šlaite. Beveik 2500 m ilgio statų skardį į dvi dalis skiria Virių nuošliauža. Apie 22 m aukščio skardis atsirado upės vandens srovei ardant IV viršsalpinę terasą.
Plonas (0,5-1,0 m storio) IV terasos nuogulų sluoksnis sudaro tik viršutinę atodangos dalį. Žemiau, iki pat vandens, atsidengia rudas dislokuotas Medininkų morenos sluoksnis.
Plikakalnis – vienas seniausių ir aukščiausių Neries skardžių Vilniuje. Jis yra dešiniajame Neries krante (netoli televizijos bokšto) priešais Vingio parko stadioną. Atodangos aukštis – 59,0 metrai, jos ilgis palei upę – per 600 m. Skardžio aukštis virš jūros vandens lygio – 143,6 metrai (Neries vandens lygis atodangos papėdėje – 84,6 m abs. a.).
Prieš dešimt metų Plikakalnio atodangoje dar galima buvo tyrinėti nestoru deliuvio sluoksniu apibyrėjusią viršuje slūgsančią Medininkų moreną, tačiau šiandien beveik visas buvęs status skardis apklotas storu (2-3 m storio) deliuvio nuogulų sluoksniu, apaugęs krūmais ir žolėmis.
Čia tik dalis Vilniaus geologinio pamato ir reljefo objektų. Daugiau informacijos galima rasti Lietuvos geologijos tarnybos svetainėje patalpintame leidinyje „Vilniaus miesto kvartero geologija ir geomorfologija“. Išsaugoti galime tik tai, ką žinome, kad turime. Vilniaus geologines-geomorfologines vertybes reikėtų išsaugoti.
