Čia dažniausiai į galvą ateina matyti vaizdai iš įvairių pasaulio vietų, kur paplūdimiai aprėminti įvairiais hidrotechniniais statiniais, tokiais kaip bunos, bangolaužiai ir panašūs. Šios priemonės dažniausiai ir įvardijamos kaip vienintelė krantus išgelbėsianti alternatyva. Tačiau jos turi ir savo silpnąsias puses. Kalbant apie bunas, bangolaužius ir kt., reikėtų pastebėti kelis dalykus:
1. Inžinierinių statinių įdiegimas krante negarantuoja kranto stabilumo
Jei krantas tam tikroje vietoje traukiasi, tai jūros kely padėtas betono luitas nieko iš esmės nepakeis. Jei kam teks būti Latvijos pajūrio gyvenvietėje Bernati (piečiau Liepojos), atkreipkite dėmesį į prie jūros stovinčią sodybą. Dėl kranto traukimosi jūra priartėjo prie privačios valdos. Kad ją apsaugotų, sodybos šeimininkai sodybos jūrinę pusę sutvirtino statybiniu šlamštu su surudijusios armatūros strypais, kyšančiais iš betoninių blokų. Tačiau abipus sodybos krantas ir toliau sėkmingai traukiasi ir jei ateityje tendencijos išliks panašios, po kurio laiko sodyba su visais įtvirtinimais atsidurs vandenyje. Tą patį galima pasakyti apie Vokietijai ir Olandijai priklausančias Šiaurės jūros salas, kurios keičia savo kontūrą nepaisydamos nuolatinių tvirtinimų vykstančių jau daugiau nei šimtmetį.
2. Kiekvienas hidrotechninis statinys saugo kranto atkarpą šalia esančio kranto sąskaita
Tiek bunos, tiek ir bangolaužiai keičia bangų judėjimo kryptį ir sroves, taip pat sutrikdo laisvą smėlio judėjimą išilgai kranto. Todėl ties bunomis ar bangolaužiais smėlio kiekis gali padidėti (jei jo yra jūros priekrantėje), tačiau gretima kranto atkarpa, netekusi jai skirto smėlio, imtų nykti. Čia pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
Didžiausi kranto pokyčiai per pastarąjį šimtmetį ties Lietuvos krantais vyko ne dėl klimato kaitos, jūros lygio kilimo, audrų, ar kitų gamtinių veiksnių, o dėl Klaipėdos bei Šventosios uostų molų bei Palangos tilto statybų. Tai ir buvo didžiausia problema. Čia galima tik trumpai paminėti, kad, pavyzdžiui, 1923–1926 m. pastačius Šventosios uosto molus šiauriau jų esanti kranto atkarpa (ties Būtinge) atsitraukė sausumos link beveik 100 m. Dėl to net devyniolikos sodybų gyventojai buvo priversti palikti savo namus: šiuo metu vienų sodybų liekanos atsidūrusios po vandeniu, kitas užpustė smėlis. Dėl Klaipėdos uosto molų rekonstrukcijos ir kanalo gilinimo 2002 m. pradėjus formuojantis įlankai ties I-ąja Melnrage per paskutinį dešimtmetį krantas atsitraukė maždaug 40 m. Dideli pokyčiai, jau visą šimtmetį vykstantys ties Palanga, tiesiogiai susiję su Palangos tilto statyba bei rekonstrukcija. Viso to priežastis – pietinėse molų pusėse sulaikomas smėlis. Užtat šiauriau jų dėl smėlio stygiaus krantas ima trauktis.
3. Pastačius inžinierinius įtvirtinimus smėlio savaime neatsiranda
Krantų tvirtinimui naudojamų būnų paskirtis – sulaikyti pakrantėje judantį smėlį. Tačiau jei to smėlio nėra ar yra mažai būnos tiesiog neveiks. Mėgstantys panardyti gali pastebėti, kad Palangoje maždaug keturių metrų gylyje smėlio jau nėra ir jokie bangolaužiai ar būnos jo nepagamins. Dažnai prabangių kurortų reklaminėse nuotraukose matomas bunų laukas užpildytas storu smėlio sluoksniu. Neapsigaukite, daugeliu atveju šis smėlis yra atvežtas, o ne pačių bunų sukauptas.
Jei kam teko apsilankyti Raušiuose (dab. Svetlogorskas, Kaliningrado sritis) galėjo pastebėti dar vokiečių laikais statytas bunas, kurios kažikada atitrūkusios nuo kranto riogso jūroje taip ir neatlikusios savo paskirties. Tuo tarpu krantas ir toliau ardomas. Šiuo metu jį bandoma tvirtinti gabionais (vielinis tinklas prikrautas akmenų), kalant metalinius špuntus, taip pat ir paprastesnėmis priemonėmis – statybiniu šlamštu, padangomis, atitarnauta buitine technika, tačiau nepaisant šios inžinierinės išmonės, smėlio neatsiranda ir paplūdimys nesiformuoja. Priešingai – sutvirtinus ardomą klifą, vienintelį paplūdimio maitinimo šaltinį, paplūdimys nyksta.
4. Kiekvieno inžinierinio statinio įdiegimas iš dalies yra eksperimentas
Dažnai vertinant hidrotechninių statinių poveikį pasitelkiamas sumažintas kranto modelis, t. y., specialus baseinėlis, kuriame sukuriamos bangos ir stebima, kaip jos keičiasi įmetus vienokį ar kitokį daiktą vidun. Tokiu būdu gautus rezultatus galima palyginti su automobilio kuro sąnaudų nustatymu remiantis matavimais, atliktais ant traukos stendo. Realioje situacijoje vykstantys procesai yra daug sudėtingesni. Net sudėtingi matematiniai modeliavimai ne visuomet pajėgūs įvertinti painius ir dažnai nenuspėjamus procesus, galinčius nulemti krantų pokyčius. Todėl hidrotechninio statinio poveikis krantui nėra tiksliai žinomas iki jo pastatymo. Šį teiginį galima paremti Roslaro įlankos (Rosslare bay), esančios pietinėje Airijos dalyje krantų tvirtinimo istorija. Pačioje XIX a. pabaigoje įlankoje buvo pastatyta laivų prieplauka. Matyt, tai buvo viena iš galimų priežasčių, nulėmusių XX a. pradžioje prasidėjusį kranto traukimąsi.
Atsiradus dideliam vietinės bendruomenės spaudimui, vietinė valdžia nutarė imtis ryžtingų veiksmų. Maždaug trečdalį įlankos sutvirtino mediniais palisadais (sukaltų kuolų eile), tačiau kranto arda nesiliovė. Tuomet, maždaug 30-ųjų pabaigoje keliose kranto atkarpose buvo subetonuotos sienelės bangoms sustabdyti, tačiau kranto arda šalia esančiuose ruožuose tik paspartėjo. Po to sekė kopų tvirtinimas, atskirų atkarpų tvirtinimas akmenimis, priekrantėje gramzdinami seni automobiliai, kuro statinės, organinės atliekos.
Visame įlankos krante buvo pastatytas bunų laukas, tačiau dėl kranto atsitraukimo bunos buvo ne kartą atnaujinamos ir pailginamos. Tačiau nei paplūdimiai susiformavo, nei krantas liovėsi trauktis. 1982 m. nutarta krantą papildyti smėliu. Galima paminėti, kad Airijoje smėlio papildymas kaip kranto apsaugos priemonė nėra itin populiarus ir kol kas tai pirma ir bene vienintelė kranto atkarpa Airijoje, kur paplūdimiai tvirtinami tokiu būdu, todėl reikia suprasti, kad šioje situacijoje trauktis jau nebebuvo kur. Šiuo metu yra atlikti detalūs tyrimai, nustatyti meteorologiniai, hidrologiniai, litologiniai, antropogeniniai ir kitokie veiksniai lemiantys kranto vystymąsi, sumodeliuoti visi galimi kaitos variantai, sudaryti įvairūs galimi scenarijai, kaip vystysis krantas vienu ar kitu atveju, ir ką gi? Nepasiūlyta nė viena stebuklinga priemonė, o airiai ir toliau pila smėlį ir remontuoja ardomas bunas.
Smėlio panaudojimas krantų apsaugai
Greta inžinierinių priemonių krantų apsaugai naudojamas ir smėlis, paskleidžiant jį paplūdimyje, priekrantėje ar formuojant kopas – priklausomai nuo to, kokia sprendžiama problema. Šis metodas, kaip ir aukščiau minėti inžinieriniai sprendiniai, taip pat nėra idealus būdas ir dažnai nevienareikšmiškai vertinamas plačiuose visuomenės sluoksniuose. Taip, jis nėra pigus, taip, jis turi būti periodiškai kartojamas, bet praktiškieji amerikiečiai paskaičiavo, kad, pirma, smėlio atstatymas yra maždaug keturis kartus pigesnis nei audrų padaroma žala ir, antra, išlaidos, skirtos suformuoti dirbtinį paplūdimį, tik vienam sezonui yra mažesnės negu pajamos gautos iš poilsiautojų suplūstančių į tą paplūdimį. 1920 m. amerikiečiai pirmieji pradėjo maitinti paplūdimius smėliu. Konservatyvioji Europa dar trisdešimt metų lūkuriavo, kol 1951 m. portugalai pakrantėje netoli Lisabonos išpylė 15 tūkst. kubinių metrų smėlio. Tais pačiais metais vokiečiai panaudojo smėlį Nordernėjaus (Norderney) salos krantams tvirtinti. Netrukus jų pavyzdžiu pasekė Didžioji Britanija.
60-ų pradžioje prancūzai, 60-ų pabaigoje – belgai ir italai. Olandai 1970 m., danai – 1974 m., lenkai – 70-ų pabaigoje, ispanai 80-ų pradžioje. Vienetiniai smėlio išpylimai buvo atlikti Graikijoje ir Švedijoje. Šiuo metu Europa drauge supila kasmet (!) apie 27,5 mln. kubinių metrų smėlio (palyginimui JAV – 30 mln., Japonija – 5 mln., Pietų Afrika – 5 mln., Australija – 1 mln. kubinių metrų smėlio kasmet).
Daugelyje vietų smėlio panaudojimas tapo paskutiniu šiaudu, kurio griebtasi siekiant gelbėti nykstančius krantus. Pavyzdžiui, Sylto (Sylt) salos krantas Vokietijoje 19 a. pabaigoje buvo sutvirtintas bunomis, tačiau šis tvirtinimas patyrė visišką fiasko, nes kranto arda tik paspartėjo. Tuomet salos centrinėje dalyje buvo išbetonuota bangų sienelė, kuri paspartino krantų ardymą greta esančiuose ruožuose. Teko mūryti sienelę palei visą krantą. Dėl to nunyko paplūdimys, o bangos, grauždamos sienelės pagrindą, pasmerkė ją nuolatiniam remontui. Be to, prieš sienelę sukrovė akmenų volą dabar jau pačios sienelės apsaugai. Pagaliau, 1985 m. buvo patvirtintas planas trisdešimt penkeriems metams (iki 2020 m.) visą salos krantą maitinti smėliu, išpilant maždaug po 20 mln. kubų smėlio kas dešimt metų. Nepaisant to, kad maždaug per šešerius metus prarandama apie puse išpilto smėlio kiekio, vokiečiai neketina nutraukti šio projekto.
Galima paminėti ir tai, kad didžiausi ir populiariausi pasaulio paplūdimiai, tokie kaip Majamio paplūdimiai (Miami beach) Floridoje, Kankunas (Cancun) Meksikoje, Rio de Žaneiro Kopakabanos (Copacabana) paplūdimys, Vaikikio (Waikiki) Havajuose, Kanų (Cannes) paplūdimys Prancūzijoje ir daugelis kitų yra dirbtinai maitinami, periodiškai juos papildant smėliu. Taigi, Lietuva šiame kontekste toli gražu nėra išsišokėlė. Nuo 2006 m. iki 2018 m. (per dvylika metų) Palangos paplūdimyje išpilta kiek daugiau nei 573 tūkst. kubinių metrų smėlio. Daugiau nei pusė jo dar yra paplūdimyje ir kopose, o tai pasaulinėje praktikoje yra geras rodiklis.
Ar krantui reikalinga žmogaus pagalbos?
Baigti norėtųsi klausimu, nuo kurio galbūt reikėjo pradėti šį rašinį: ar Lietuvoje krantų arda yra problema? Ir jei taip, tai kam? Pačiam krantui tai rūpesčio nesukelia, priešingai: kranto ardymas yra natūralus procesas, rodantis kranto gyvybingumą ir gebėjimą prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Problemos atsiranda dėl žmogiškųjų lūkesčių, poreikių, noro turėti gražius ir patogius paplūdimius. Tai natūralu. Tačiau kiek gi ardo to Lietuvos kranto?
Per paskutinius dvidešimt penkerius metus krantas traukėsi Būtingėje (ties siena su Latvija), ties Palanga (jei tiksliau – tarp Birutės kalno ir Rąžės), ties Šaipių ir Olando kepurės klifais ir I-oje Melnragėje ties Klaipėdos uosto molu. Ir tai viskas. Šiuo metu visas dėmesys sutelktas į 500 m kranto atkarpą šiauriau Palangos tilto kaip į strategiškai reikšmingą objektą kuriam gresia katastrofa, bet juk tai viso labo akmenų būnos, sustabdžiusios smėlio srautą ir pakeitusios bangų sklidimo kryptį, padarinys. Kitaip ir būti negalėjo. Tai klasika, aprašyta dar XX a. pradžios vadovėliuose.
Toje vietoje krantas turi įsigaubti kol pasieks pusiausvyrą. Taip, kopos turi pasitraukti keliolika metrų, bet tuo viskas ir baigtųsi. Šios atkarpos gelbėjimas naujomis būnomis ar bangolaužiais sukeltų krantų ardymą šiauriau jų (ties gelbėjimo stotimi ar moterų pliažu). Tai būtų vienos kranto atkarpos gelbėjimas kitos sąskaita ar vienos problemos sprendimas sukuriant kitą. Kitaip tariant, nėra tokios stebuklingos lazdelės kuri išspręstų problemas kartą ir visiems laikams. Kiekviena krantų tvirtinimo priemonė, kokia ji bebūtų, sukuria naujas problemas, kurių sprendimas vėl naujas.
Tai ką gi daryti? Viskas priklauso nuo vietos bendruomenės, Lietuvos visuomenės ir valdžios noro, poreikio ir įsivaizdavimo, kaip turėtų būti. Jei krantas ardomas, bet žmogus linkęs taikytis prie kintančios aplinkos (kaip 19 a. pajūrio žvejai), nereikia nieko ir daryti, bet jei norima išlaikyti kranto liniją nejudančią, tuomet tektų išbetonuoti bangų sienelę, tačiau šiuo atveju tektų atsisveikinti su paplūdimiu – po kurio laiko jo tiesiog neliktų. Jei būtų nutarta apsaugoti kažkokį reikšmingą objektą ar infrastruktūrą esančią krante, tuomet tiktų būnos, bangolaužiai ar gabionai, tačiau tektų susitaikyti su krantų ardymu gretimuose ruožuose. Tačiau jei norima turėti plačius ir patogius paplūdimius, teks periodiškai pilti smėlį. Galimi ir tarpiniai variantai, taip pat plačiai taikomi pasaulio krantuose, kuomet būnomis, gabionais ar kitkuo sutvirtintas krantas periodiškai užpilamas smėliu. Tačiau pradžioje raskime problemą.
