Gilią senovė menantis paukštis
Vištvanagis yra senas ir gerai žinomas mūsų šalies gyventojas. Kaip pasakoja ornitologas Eugenijus Drobelis, ne kartą aprašęs šią paukščių rūšį, vištvanagiai lietuvių minimi jau nuo gilios senovės.
„Jis visą istorinį laikotarpį ir gyveno, kiek Lietuvoje daryta tyrimų apie paukščius, pradėti jie stebėti ir žymėti. Po ledynmečio, kai tik susidarė sąlygos, suvešėjo girios, pasirodė ir vištvanagiai“, – tikina E. Drobelis.
Tačiau ši rūšis aptinkama ir už Lietuvos ribų. Vištvanagiai stebimi nuo Viduržemio jūros iki Ramiojo vandenyno. Pietuose paplitusi iki Mongolijos, Kazachstano, Pietų Uralo, Mažosios Azijos, o Šiaurėje arealas siekia net šiaurinę Skandinaviją.
„Tai yra gana plačiai paplitęs paukštis ir Europoje daugelyje šalių, galbūt tik Didžiojoje Britanijoje retesnis, tačiau Skandinavijos šalyse, į vakarus nuo Lietuvos, į šiaurę – Rusijos šiaurinėje dalyje daugiau šių paukščių. Būdingas Europai ir šiaurinei Rusijos daliai paukštis“, – paplitimą akcentuoja E. Drobelis.
Peri keli šimtai porų
Lietuvoje vištvanagiai aptinkami visuose regionuose. Tiesa, šiek tiek retesni yra pietinėje ir rytinėje dalyse, kur plyti sausi pušynų masyvai. E. Drobelis pažymi, šiai paukščių rūšiai mūsų šalyje būta ir nelengvų dienų.
„Praeito amžiaus antroje pusėje vištvanagis buvo paskelbtas kaip ypatingai kenksmingas gamtai ir ypač žmogui. Netrumpą laikotarpį jis buvo naikinamas – medžiojamas, net premijos buvo mokamos. Tiesiog šis paukštis buvo laikytas žmogaus konkurentu. Kadangi vištvanagis, be smulkesnių miško sparnuočių, medžioja tą patį, ką ir medžiotojai, tai ir tetervinus, ir kurtinius, jerubes ir antis, žąsis, kiškius. Visus tuos gyvūnus, kuriuos medžioja ir medžiotojai“, – pasakoja ornitologas.
Intensyvi vištvanagių medžioklė turėjo neigiamos įtakos šių paukščių populiacijai. Kritiškai sumažėjus perinčių porų skaičiui, atsisakyta vištvanagio medžioklės, ši rūšis įtraukta į saugomų rūšių sąrašą. 2019 metais pradėjusiame galioti naujajame saugomų rūšių sąraše vištvanagiai taip pat išlieka.
„Bet visa tai baigėsi ir vištvanagį buvo uždrausta medžioti, jis įrašytas į Raudonąją knygą kaip pradėjęs nykti dėl naikinimo. Šiuo metu, sakyčiau, kad populiacija yra stabili, nors ir negausi. Vištvanagis yra labai plastiškas paukštis pagal buveinės pasirinkimą ir yra labai geras medžiotojas. Jeigu nebūtų toks intensyvus miško naudojimas, jis galėtų rasti pakankamai vietų veistis ir susirasti grobio“, – aiškina ornitologas E. Drobelis.
Paskutiniais Europos paukščių gausumo suvestinės duomenimis šalies populiacija vertinama apie 500 – 800 perinčių porų.
Mitybos galimybės plačios
Išties, vištvanagių mitybos diapazonas yra gan platus. E. Drobelis akcentuoja, kad šių paukščių mėgstamiausias grobis yra kiti sparnuočiai, ir stambesni, ir smulkesni. Ornitologas sako, kad jam yra tekę matyti, kaip vištvanagis užpuola net juodojo gandro lizdą.
„Man yra tekę matyti, kaip vištvanagis užpuola juodojo gandro paaugusius jauniklius. Netgi žuvininko, kito plėšriojo paukščio. Bet tai yra atsitiktinis grobis“, – pažymi pašnekovas.
Vištvanagių grobiu taip pat gali tapti pelėnai, kurmiai, voverės ar kiti smulkieji gyvūnai. Tiesa, migracijos metu, patekę į jiems neįprastas vietas, vištvanagiai medžioja ir naminius paukščius.
Nyksta buveinės
Nors grobio vištvanagiui ir netrūksta, tinkamų buveinių šiai paukščių rūšiai vis mažėja. Jis žiemoja Lietuvoje, bet klajodamas gali nulysti toli nuo lizdaviečių. Gyvena dideliuose miškų masyvuose, nors yra duomenų, kad vištvanagio porelė perėjo vos 8 ha miškelyje. Beveik 40 proc. lizdų randama mišriuose, vidutiniškai 90 metų eglynuose. Neretai apsigyvena ir mišriuose pušynuose bei lapuočių medžių medynuose. Daugiau kaip pusę visų lizdų vištvanagiai krauna eglėse, nors jų randama ir pušyse, beržuose, drebulėse, juodalksniuose, ąžuoluose. Tiesa, gali apsigyventi ir kitų plėšriųjų paukščių, juodųjų gandrų ir dirbtiniuose lizduose.
Anot E. Drobelio, nemaža dalis vištvanagiui tinkamų buveinių yra išnaikinama kertant brandžius miškus. Iškertamos ne tik potencialios buveinės, bet ir jau esančios lizdavietės. Tai daro neigiamą įtaką ir taip neatsistačiusiai vištvanagių populiacijai. Mokslininkas akcentuoja, kad šiuo metu ūkininkavimas miškuose yra kur kas intensyvesnis nei buvo prieš kelis dešimtmečius.
Be to, kaip jau buvo minėta, vištvanagiai migruoja nemažus atstumus. Migracijos metu kai kurie individai žūsta.
„Migracijų metu vištvanagiai gali užpulti kaimo vietovėse esančius naminius paukščius, o žmonės tuomet labai agresyviai gina savo turtą. Ir tikrai yra taip žūstančių“, – pažymi E. Drobelis.
Klimatinės sąlygos, pasak E. Drobelio, didelės įtakos vištvanagių gausumui neturi. Mat, šiltėjant žiemoms, jam Lietuvoje dar lengviau peržiemoti.
Tačiau vištvanagiai vengia žmogaus, ypač veisimosi metu. Todėl kuriasi atokiau nuo žmonių, brandžių miškų tankmėse. Ūkinė ar rekreacinė veikla jam palankiose buveinėse šiai paukščių rūšiai ypač trukdo.
Vištvanagis nemėgsta žmogaus artumo, ūkinės veiklos miškuose, ypač veisimosi metu, jeigu ten traktoriai aplinkui važinėja ar pan. Jis kuriasi tik atokiau nuo žmonių, jam nepriimtinos turistinės vietos, lankomi objektai”, – tikina mokslininkas.
Labai svarbu išsaugoti lizdavietes
Vištvanagiai lizdavietėse paprastai pasirodo jau vasario pradžioje. Kiaušinius deda nuo kovo pabaigos iki balandžio pabaigos. Peri apie 35 dienas. Dažniausiai išauga apie 2 – 3 jaunikliai, kurie lizdus palieka apie 45 dienų amžiaus.
Norint apsaugoti šią rūšį, gamtininkai pažymi, kad jau nuo vasario 1 dienos, kai vištvanagiai pradeda ieškoti lizdaviečių, jų buveinėse reikia nutraukti visus medienos ruošos darbus. Perėjimo vietose siūloma visai atsisakyti pagrindinių kirtimų.
E. Drobelis akcentuoja, kad viena pagrindinių priemonių vištvanagių apsaugai yra jų lizdaviečių priežiūra. Kadangi ši paukščių rūšis yra įtraukta saugomų rūšių sąrašą, individų lizdavietės turi būti saugomos ir miškas nekertamas šimto metrų atstumu nuo lizdo.
„Visgi, reikėtų turėti galvoje, kad jei lizdas tuščias, nereikėtų skubėti jo sunaikinti, nes vištvanagis gali sugrįžti į savo lizdą po trejų – ketverių metų, net po dešimties metų, jeigu lizdas neišgriūna. Yra žinomas atvejis, kai vištvanagis sugrįžo perėti į senąjį lizdą po 35 metų. Vadinasi, lizdavietę reikia saugoti net tokiu atveju, jei paukštis ten jau neperi“, – pasakoja specialistas.
Ornitologas tęsia, kad vištvanagiai mielai užima ir žmonių suręstus bei įkeltus lizdus. Tereikia parinkti nuošalę, vištvanagiui tinkamą vietą. Tokie lizdų kėlimo darbai vyksta, tačiau didžioji daugumą jų yra pačių ornitologų iniciatyva ir lėšomis.
