Retai sutinkamos slapukės

Beržinės sicistos, į Raudonąją knygą įrašytos nuo 1989 metų, į šiemet įsigaliojusį saugomų rūšių sąrašą nebeįtrauktos. Kaip pasakoja Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Rimvydas Juškaitis, praeitais metais buvęs Raudonosios knygos rūšių vertinimas lėmė, kad ši rūšis į saugomų rūšių sąrašą nebepateko.

„Nėra jokių realių įrodymų, kad beržinės sicistos nyksta“, – akcentuoja mokslininkas.

Tiesa, daug duomenų ir tyrimų, susijusių su šia rūšimi, daug nėra. Kadangi beržinės sicistos yra tikros slapukės ir itin vengia žmogaus draugijos, todėl jas surasti, tirti jų biologines savybes bei įpročius kainuoja daug laiko, pastangų ir reikalauja piniginių išteklių.

Beržinė sicista

Vis dėlto, iš esančių pavienių gamtininkų duomenų žinoma, kad beržinių sicistų paplitimo arealas apima Eurazijos miškų ir miškastepių zoną. Lietuvoje beržinių sicistų radaviečių yra beveik visoje šalies teritorijoje, tačiau daugiau šios rūšies individų fiksuojama rytiniuose ir pietrytiniuose rajonuose. Tačiau dr. R. Juškaitis pabrėžia, kad daugiau informacijos apie jos paplitimą žinoma tose Lietuvos vietose, kur dirba gamtininkai ir aptinka šių graužikų. Apie populiacijos gausą duomenų nėra.

„Beržinė sicista anksčiau buvo laikoma vienu rečiausiu Lietuvos žvėrelių, nes ją labai sunku pagauti. Ji tik atsitiktinai pakliūva į spąstus. Mokslininkai rimčiau pradėjo tyrinėti kai kurias teritorijas, pavyzdžiui, Aukštaitijos nacionalinį parką, Čepkelių rezervatą ir čia pradėjo jas aptikti“, – pasakoja Gamtos tyrimų centro mokslininkas R. Juškaitis.

Beržinė sicista

Netrikdo žmogaus veikla

Sicistų radaviečių ir sugautų individų skaičius labai priklauso nuo teritorijų ištirtumo. Daugiausiai sicistų aptikta 4 saugomose teritorijose: Aukštaitijos nacionaliniame parke, Čepkelių rezervate, Kamastos kraštovaizdžio draustinyje, Kurtuvėnų regioniniame parke. Nemažai sicistų liekanų rasta vykdant Lietuvoje naminių pelėdų mitybos tyrimus. Šie graužikai yra atvirų vietų miškuose arba pamiškėse gyventojai. Lietuvoje beržinės sicistos sugaunamos gana įvairiose buveinėse: miškų ir pamiškių pievose, atželiančiose kirtavietėse, įvairiuose medynuose (lapuočių, mišriuose ir net spygliuočių), atvirose žolinėse pelkėse, žolėmis ir krūmais apaugusiuose miškų melioracijos kanaluose.

Anot R. Juškaičio, beržinių sicistų netrikdo žmogaus veikla gamtoje, todėl ši graužikų rūšis yra buvusi pastebėta ir teritorijose, kur pabuvojusi žmogaus ranka.

„Sugaunamos jos durpynuose, melioracijos griovių pakraščiuose, kirtavietėse ir tai leidžia manyti, kad ir žmogaus veikla šios rūšies gausai įtakos nedaro. Gali gyventi ir žmogaus pakeistoje aplinkoje“, – tvirtina žinduolių specialistas.

Beržinė sicista

Paskutiniais oficialiais duomenimis, Lietuvoje gali būti daugiau nei 40 beržinių sicistų radaviečių. Tiesa, šios rūšies individų radaviečių skaičiaus augimas siejamas su smulkiųjų žinduolių tyrimų gausėjimu, o ne su pačios beržinių sicistų populiacijos augimu.

Beržinė sicista dažniau aktyvi sutemus, bet aptinkama dieną, o minta ir gyvuliniu (vabzdžiais, kitais bestuburiais), ir augaliniu maistu (sėklomis, uogomis). Tiesa, šis graužikas spalio – balandžio mėnesiais miega žiemos įmygiu.