Sausio 25-oji nuo seno mūsų krašte yra vadinama viduržiemiu arba pusiaužiemiu. Rytų Lietuvoje ir kai kur kitur pusiaužiemiu laikoma vasario 2-oji. Šią dieną šeimininkai įvertindavo žiemos laikotarpiui sukauptus išteklius: kiek liko maisto atsargų, pašarų, malkų ir kitų atsargų. Jei sunaudota daugiau nei pusė, tai reiks patausoti, kad dar užtektų ir antrai žiemos pusei.
Tačiau svarbiausias sausio 25 – osios akcentas – pavasario pranašas barsukas. Sakoma, kad šią dieną barsukas išlenda iš olos ir stebi orą. Jeigu diena pasitaiko saulėta, tai barsukas pabūgęs savo šešėlio atbulas lenda atgal – tuomet žiema dar tęsis ilgai. Jeigu diena apsiniaukusi, jis išlendąs iš olos ir einąs pasivaikščioti. Pasivaikščiojęs ramus sugrįžta atgal – pavasaris jau greitai.
Tie, kurie vakar nespėjo nukeliauti į susitikimą su barsuku, nusiminti neturėtų. Nes būtent šiandien, sausio 26 – ąją, pats laikas keliauti į mišką ir ieškoti šio pavasario pranašo pėdsakų. Jeigu miške barsuko pėdsakų randama toliau nuo olos, matyt, jis buvo išėjęs pasivaikščioti ir žiema jau greitai baigsis. Jeigu pėdsakų nematyti arba jie visai šalia uolos – valio, ateina pavasaris!
Nors daug kas dabar ima tiesmukiškai suprasti šiuos posakius, tačiau senųjų tradicijų tyrinėtojai už šių vaizdinių įžvelgia saulės metų atsivertimo į kitą pusę, į pavasarį ir vasarą idėją. Gal neveltui netrukus prasidėsiantis mėnuo ir vadinamas vasariu.
