Stiprybės simbolis
Kilnusis erelis – vanaginių šeimos plėšrusis paukštis, dar vadinamas paukščių karaliumi. Kaip pasakoja Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Paukščių ekologijos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas, plėšriųjų paukščių specialistas, ornitologas Rimgaudas Treinys, kilnusis erelis daugelyje kultūrų yra laikomas jėgos, drąsos, karingumo, kilnumo simboliu.
„Romos imperijos legionų simbolis, atvaizduotas dabartinės Europos kai kurių šalių tokių kaip Austrija, Vokietija herbuose. Šiaurės Amerikos vietinių gyventojų kultūroje šis paukštis turėjo dar didesnę simbolinę reikšmę nei Eurazijoje, buvo laikomas netgi šventu. Jo plunksnos buvo nešiojamos ant galvos, naudojamos ritualinėse apeigose. Istoriškai žiūrint, tai praktiškai visose šalyse kilnusis erelis dėl savo vikrumo, jėgos yra laikomas drąsos, galios, simboliu“, – kilniojo erelio išskirtinumą pabrėžia R. Treinys.
Pastebimos tik pavienės poros
Kilniojo erelio paplitimo arealas yra Eurazija – Šiaurės Amerika. Taigi, kaip akcentuoja plėšriųjų paukščių specialistas R. Treinys, Lietuva patenka į sąrašą šalių, kuriose kilnieji ereliai yra palikę savo pėdsaką. Šie paukščiai gali gyventi kalnuose, lygumose, tačiau svarbu, kad toje vietovėje, kurioje jie įsikuria, būtų jiems tinkamo grobio. Deja, anot R. Treinio, pastarąjį šimtmetį mūsų šalyje, kurioje vyrauja lygumos, kilnusis erelis neberanda sau tinkamų buveinių.
„Mūsų platumų lygumose kilnieji ereliai peri dideliuose pelkių masyvuose, tuo tarpu pas mus tokių jam būdingų, gyvybingų vietų beveik nelikę, išskyrus, galbūt galėtų būti Čepkelių raistas, kur yra daug šitai rūšiai būdingo grobio, tinkamos perėti sąlygos. Pavyzdžiui, Latvijoje dar yra keletas porų likusių perinčių būtent aukštapelkėse, o dar daugiau šių erelių porų gyvena Estijoje, kurios kraštovaizdyje dominuoja dideli miškai, yra daug šlapynių. Šiose šalyse kilnieji ereliai peri labai didelėse, gyvybingose pelkėse“, – aiškina mokslininkas.
Ornitologas tęsia, kad šiuo metu Lietuvoje reguliariai perinčių kilniojo erelio porų nėra užfiksuota. Lietuvos raudonojoje knygoje rašoma, kad ši rūšis yra arti išnykimo ribos. Šie sparnuočiai mūsų šalyje dažniausiai sutinkami pavasarinės migracijos arba klajonių rudens, žiemos laikotarpiais metu.
„Tokių stabilių vietų, kur būtų įsikūrusios poros, perinčios jauniklius, iš esmės nėra. Galima laikyti, kad šita rūšis kaip perinti jau yra išnykusi, o Lietuvoje sutinkama tik perėjimo ar migracijų metu. Formaliai laikyti jos išnykusios negalima, nes pagal šiai kategorijai taikomus kriterijus turėtų nebūti likę nė vieno perėti galinčio individo mūsų krašte. Tačiau ornitologai, paukščių stebėtojai retkarčiais registruoja paukščius, potencialiai tinkamose perėti vietose. Dėl to jo statusas yra toks: arti išnykimo ribos“, – tvirtina R. Treinys.
Didžiausias priešas – žmogus
Kilniųjų erelių gyvybingos populiacijos Lietuvoje nėra jau mažiausiai šimtmetį. Plėšriųjų paukščių specialistas R. Treinys aiškina, kad to priežastys yra kelios. Pirmiausia, galimybes šiai rūšiai įsikurti Lietuvoje riboja potencialių buveinių (didelių gyvybingų pelkių) trūkumas, o tai lemia ir potencialaus grobio trūkumą. Taip pat didelę įtaką kilniųjų erelių populiacijai ir galimybėms ją atkurti turėjo kadaise buvusi labai populiari šios rūšies, kaip ir kitų plėšriųjų paukščių, medžioklė.
„Pats didžiausias priešas jiems yra žmogus, nes natūraliai kilnusis erelis yra vienas iš stambiausių, vikriausių, stipriausių iš plėšriųjų paukščių. Jam apsiginti nuo priešų gamtoje praktiškai nekyla jokių problemų. Klimatas įtakos nedaro, nes kaip ir minėjau, jis labai plačiai pasaulyje paplitęs, ir tai rodo jo prisitaikymą prie įvairių klimato sąlygų. Iš esmės, riboja grobis, žmonių trikdymas ir, aišku, savu laiku buvęs didžiulis jų persekiojimas, įsigalėjęs po industrinės revoliucijos, kai paplito šaunamieji ginklai, nuodai ir pan. Jie buvo ištisai naikinami, kaip ir kiti plėšrieji paukščiai. Šimtmetį atgal visi plėšrieji paukščiai buvo laikomi žmogaus priešu, nes jie medžiodavo tą patį grobį kaip ir žmogus, pavyzdžiui, vištinius paukščius, tetervinus, kurtinius, o kai kuriose šalyse ir auginamų gyvulių ką tik atsivestus ar kritusius jauniklius“, – pasakoja ornitologas.
Mokslininkas tęsia, kad plėšriųjų paukščių naikinimas juos išstūmė iš agrarinių teritorijų. Kilnusis erelis liko ten, kur buvo didelių pelkių, kuriose jis rasdavo sau tinkamo grobio (šlapynių paukščių) ir ramių, tinkamų vietų perėti, atokiai nuo žmonių kaimynystės.
Perinčiais individais džiaugiasi kaimynai
Kita vertus, ornitologas R. Treinys primena, kad Lietuva visuomet buvusi nedidelis agrarinis kraštas su, palyginus, nedideliu miškingumu, o vėliau ir nusausintomis pelkėmis (dėl sovietmečiu vykusios melioracijos nusausinta buvo apie 4/5 visų šlapynių), todėl tipiškų vietų, reikalingų netrukdomai veistis kilniajam ereliui mūsų šalyje nebuvo daug jau senai.
„Artimiausi kaimynai yra latviai, baltarusiai (rytuose), kur yra dar daug nenumelioruotų aukštapelkių. Gyvybingų ir didelių. Tokiose vietose kilnieji ereliai peri. Peri mažose miško salelėse, augančiose didžiulėse aukštapelkių masyvuose. Ten medžioja baltuosius kiškius, tetervinus, šlapynių paukščius, kurie apsistoja pelkiniuose ežeruose ar vandens pasemtose lomose. Mums kaimyninėje Latvijoje ir Baltarusijoje šie dideli fragmentai kol kas liko nepaliesti agrarinio, pramoninio vystymosi, tačiau jų nėra daug, kad sudarytų sąlygas įsikurti gyvybingoms populiacijoms, skirtingai nei šiauriau esančioje Estijoje“, – aiškina plėšriųjų paukščių specialistas.
Pastangos atkurti būtų bevaisės
Kadangi kilnieji ereliai Lietuvoje jau seniai nesudaro gyvybingos, perinčios populiacijos ir nelikę netgi vietų su dideliais plotais, tinkamų buveinėms, kur galėtų perėti, iniciatyvos atkurti šią paukščių rūšį būtų bevaisės. Ornitologas R. Treinys aiškina, kad paprastai kurti rūšių apsaugos ar atkūrimo programas stengiamasi tiems gyvūnams, kurių populiacijų atkūrimas turi realų potencialą.
Pavyzdžiui, kai Lietuvoje yra tokioms rūšims tinkamų buveinių, tik reikia jas į tas buveines „privilioti“ suaugusius per šalį migruojančius individus, arba kai yra suaugusių individų, bet per mažai tinkamų buveinių veistis ar pan.
„Tokioms rūšims programos paprastai pasiteisina, o kilniesiems ereliams, paukščiams, kurių individualios teritorijos yra ir turi būti didžiulės, viena pora gali naudoti iki kelių tūkstančių hektarų plotą, tai pagrįstai tikėtis šios rūšies perinčios populiacijos atkūrimo Lietuvoje nėra prielaidų. Kilnusis erelis, deja, yra ta rūšis, kurią susigrąžinti pastangų, vargu, ar užtektų. Esamas poras palaikyti teoriškai būtų galima, bet, kaip ir minėjau, nėra stabilių vietų, kur šiandienai būtų žinomos perimvietės. Kol kas jokia iniciatyva ar gamtosauginė praktika neatrodo reali. Nei buveinių atkūrimas, nei veisimo nelaisvėje ir apmokytų gyventi laisvėje individų paleidimas. Realiausia, ko galime tikėtis – tai surasti vieną ar kelias perinčias poras nuošaliausiose mūsų šalies vietose, kaip kad šiais metais įvyko su gyvatėdžiu, kai žymus gamtininkas, ornitologas dr. Eugenijus Drobelis surado perinčią gyvatėdžių porą Čepkelių raiste pirmą kartą daugiau nei po šimto metu. Gamtai būdingas dinamiškumas, todėl populiacijų gausos ir paplitimo pokyčiai, tiek į geresnę, tiek į blogesnę pusę yra tikėtini“, – mano mokslininkas.
GRYNAS.lt primena, kad Lietuvoje visi paukščiai yra saugomi, t.y., šaudyti ar kitaip naikinti paukščius mūsų šalyje yra draudžiama.
