Tikslus buveinių užimamas plotas nėra žinomas
Jeigu lazdyninę miegapelę miške sutikti galima, pavyzdžiui, aviečiaujant atželiančiose kirtavietėse, tai didžiosios, ko gero, pamatyti neteks. Ši rūšis labai reta ir įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą. Didžiosios miegapelės gyvena savu ritmu: dieną miega, susisukusios savo slėptuvėje, o maitintis išlenda tik naktį. Lazdyninės miegapelės taip pat naktiniai gyvūnai, tačiau jų lizdai dažniausiai būna neaukštai, ir pavyzdžiui, aviečiaujant jos tiesiog išbaidomos iš lizdo. Tada ir galima jas pamatyti
Nuo 1936 m. iki 1990 m. nebuvo jokių patikimų duomenų, kad didžiosios miegapelės dar gyvena Lietuvoje. Specialių miegapelių paplitimo Lietuvoje tyrimų, vykdytų 1990–1998 m., metu buvo išaiškintos 9 didžiųjų miegapelių radavietės.
Šiuo metu didžiosios miegapelės Lietuvoje aptinkamos tik 10 – yje vietų, daugiausiai prie Nemuno ir Neries upių bei į jas įtekančių upelių slėniuose: Rumšiškių, Kleboniškio, Subartonių miškuose, Strošiūnų ir Punios šiluose, Neries regioniniame parke (3 vietos) ir Rambyno regioniniame parke.
Didžiųjų miegapelių gausumas ir buveinių užimamas plotas visoje Lietuvoje nėra žinomas. Rumšiškių miške nustatyta, kad didžiosios miegapelės populiacijos tankumas 2012–2014 m. buvo nedidelis: 0,8–2,0 ind./ha pavasarį ir 1,2–4,8 ind./ha rudenį.
Gyvena medžių drevėse
Anksčiau didžiųjų miegapelių populiacija buvo kur kas gausesnė. Kaip GRYNAS.lt pasakoja Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Rimvydas Juškaitis, ši graužikų rūšis gyvenusi ąžuolynuose.
„Prieš kelis šimtmečius ąžuolynai Lietuvoje buvo paplitę pakankamai plačiai. Bet žmonės juos iškirto, ąžuolo mediena vertinga ir dėl tų ąžuolynų kirtimo didžiosios miegapelės Lietuvoje tapo retos“, – sako dr. R. Juškaitis.
Pagrindinės sąlygos didžiosioms miegapelėms išgyventi ir veistis yra tinkamos buveinės, kuriose yra slėptuvių ir maisto. Anot mokslininko R. Juškaičio, šiems graužikams tinkamiausios slėptuvės yra medžių drevės, o maitinasi jos gilėmis, riešutais ir uogomis, todėl reikia, kad, jų buveinėse būtų ir lazdynų trakas.
„Miegapelėms reikia drevėtų medžių, jos gyvena drevėse. Geriausia būtų senų ąžuolų drevės. Taip pat maisto – gilių, lazdyno riešutų. Pastarieji ypač reikalingi, kad jos galėtų sukaupti riebalų atsargas žiemos įmygiui (jos miega 7-8 mėnesius)“, – pabrėžia pašnekovas.
Suaugę individai sėslūs, turi individualias teritorijas. Jauniklius (4 – 8) veda liepos pabaigoje - rugpjūčio pirmoje pusėje. Jų žiemos įmygis trunka nuo rugsėjo pabaigos iki gegužės antros pusės.
Didžiosios miegapelės dar maitinasi vabzdžiais, medžių žiedynais, beržo sėklomis, augalų vegetatyvinėmis dalimis.
Aptinkamos Neries regioniniame parke
Mokslinių tyrimų duomenimis, tikrai išnykusios 2 didžiųjų miegapelių radavietės, kuriose jos buvo rastos 1936 metais. Gali būti, kad šie graužikai praėjusio amžiaus antroje pusėje išnyko dar bent keliuose miškuose. Pagrindinė jų nykimo priežastis – miškų kirtimai miegapelių gyvenamose vietose.
Siekiant išsaugoti paskutines, nors ir negausias, tačiau dar išlikusias didžiųjų miegapelių populiacijas, nacionaliniu mastu vykdoma jų apsauga. Neries regioninio parko, kuriame yra viena iš nedaugelio didžiųjų miegapelių populiacija, direktorė Audronė Žičkutė pasakoja, kad tose teritorijose, kur yra miegapelių, ribojamas žemės ūkis ir statomi inkilai, kaip potencialios buveinės šiems graužikams.
„Neries regioniniame parke yra išskirtos didžiųjų miegapelių buveinės ir jose yra ribojama ūkinė veikla. Saugome jų namus. Kad būdų didinamas jų buveinių skaičius, į medžius keliame inkilus. Nes drevėtų medžių mažėja, joms keliami paprasti varnėnų inkilai, todėl būna, kad pirmesni ten apsigyvena paukščiai“, – teigia A. Žičkutė
Anot jos, Neries regioniniame parke miegapelių populiacija yra pakankamai stabili: „Tai labai priklauso nuo išgyvenimo sąlygų: ar yra maisto (riešutų, uogų) ir buveinių. Mūsų parke yra atliekami tyrimai dėl didžiųjų miegapelių populiacijos būklės.“
A. Žičkutė tęsia, kad miegapelių priešai yra ne tik žemės ūkis ir miškų kirtimas, bet ir laukinės ar naminės katės, kiaunės.
Pamatyti tikimybė maža
Tiems, kurie tikisi, atvykę į vietą, kur yra miegapelių populiacija, pamatyti šį saugomą graužiką, teks nusivilti. Kaip jau buvo minėta, dieną didžioji miegapelė lindi savo buveinėje, iš kurios ji išlenda tik naktį. Pasak A. Žičkutės, pernai Neries regioninio parko lankytojai turėjo unikalią progą dalyvauti parko direkcijos rengiamame didžiųjų miegapelių monitoringe. Tačiau tokia veikla šiems graužikams gali būti pavojinga, nes didžiosios miegapelės nesijaučia saugios žmogaus draugijoje.
„Yra vienintelis būdas, pamatyti didžiąją miegapelę. Pernai mes darėme žygius, į kuriuose kvietėme ir gyventojus. Žygio metu buvo tikrinami inkilai ir užtinkamos miegančios didžiosios miegapelės. Tokiu būdu žmonės turėjo galimybę pamatyti šiuo gyvūnus. Bet tai darėme vieną kartą, nes žvėrelis patiria didelį stresą. Kuo daugiau žmonių, tuo stresas didesnis“, – tvirtina pašnekovė.
Būtina stabdyti miškų kirtimus
Kita priemonė – inkilų iškėlimas. Inkilai joms atstoja dreves. Jeigu drevių trūksta, jos mielai apsigyvena drevėse. Lietuvoje yra keturios miegapelių rūšys: be didžiosios dar lazdyninė, miškinė ir ąžuolinė, kuri jau išnykusi. O lazdyninė pakankamai paplitusi, nes jai reikia visai kitokių sąlygų: jai užtenka jauolynų ir ji puikiai išgyvena.
Anot A. Žičkutės, Lietuva yra didžiųjų miegapelių šiaurinė arealo paplitimo riba. Vakarų ir Pietų Europoje jų yra labai daug. Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. R. Juškaitis aiškina, kad didžiąsias miegapeles mūsų šalyje galima išsaugoti tik mažinant miškų kirtimus. Jai tai nebus padaryta, mokslininkas miegapelėms prognozuoja ne kokią ateitį.
„Manau, kad jų populiacija tik blogės dėl miškų kirtimo. Šiuo metu ypač intensyviai, plynai Lietuvoje kertami miškai. Net ir saugomose teritorijose. Miegapeles išsaugoti būtų labai lengva, reikia nieko nedaryti tuose miškuose, nekirsti miško. O šiais laikais į miškų kirtimą žiūrima iš praktinės pusės, kaip gauti naudos. Be buveinių apsaugos – niekaip neapsaugosim. Gerai tai, kad dauguma tų vietų, kur miegapelės gyvena, yra saugomose teritorijose. Regioniniuose parkuose ir kitose saugomose teritorijose, kuriose yra miško kirtimo apribojimai. Dauguma miškų jose priskirti antrai kategorijai“, – pažymi dr. R. Juškaitis.
Mokslininkas dar kartą primena, kad, saugant didžiąsias miegapeles, labai svarbu jų slėptuvių sukūrimas – inkilų kėlimas.
Kaip jau buvo minėta, Lietuvoje žinomos dar kelios miegapelių rūšys: lazdyninė, miškinė, ąžuolinė. Pastaroji dėl nežinomų priežasčių yra visiškai išnykusi ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse.. Miškinė miegapelė taip pat įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą. Šios rūšies miegapelės aptinkamos tik keliose šalies vietose: Šakių miškų urėdijos Šilagirio girininkijoje ir Kaišiadorių miškų urėdijos Būdos girininkijoje. Lazdyninių miegapelių populiacija Lietuvoje gausesnė, nes, anot R. Juškaičio, joms miškų kirtimas nėra kenksmingas (nebent būtų iškirstas visas miškas), jos prisitaikiusios gyventi atželiančiose plynose kirtavietėse, jaunuolynuose.
Saugoma nacionalinių ir tarptautiniu mastu
Didžioji miegapelė įrašyta į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos III priedėlį – globojamos faunos rūšys. Konvencijoje nustatyta, kad ją pasirašiusios šalys imasi įstatyminių ir reglamentuotų priemonių, nukreiptų ir reikalingų globoti laukinės faunos rūšims, išvardintoms III priedėlyje.
Didžiosios miegapelės ir kitų saugomų laukinių gyvūnų, augalų ir grybų rūšių apsauga reglamentuojama ir Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymu.
Dar didžioji miegapelė yra įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą ir priskiriama 2(V) (pažeidžiama rūšis) retumo kategorijai. Taip pat didžioji miegapelė yra įrašyta į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikoje už sunaikintas didžiąsias miegapeles ar jų buveines nustatytas bazinis žalos skaičiavimo tarifas yra 60 Eurų. Šis tarifas kasmet indeksuojamas pagal Lietuvos statistikos departamento pateiktą vartotojų kainų indeksą. Už didžiosios miegapelės sunaikinimą taikomas trigubas šiai rūšiai nustatytas bazinis tarifas, už sunaikintas didžiosios miegapelės buveines – dvigubas šiai rūšiai taikomas bazinis tarifas, tačiau jei buveinės sunaikintos valstybiniuose rezervatuose, nacionalinių bei regioninių parkų rezervatuose, saugomiems gyvūnams, augalams, grybams saugoti skirtuose draustiniuose, nacionalinių ir regioninių parkų draustiniuose, taikomas trigubas bazinis tarifas.
Į svarbiausių griežtai saugomų rūšių radaviečių ir augaviečių sąrašą yra įtrauktos 2 svarbiausios didžiosios miegapelės radavietės Lietuvoje: Šereitlaukio miškas (Pagėgių sav.) ir Rumšiškių miškas (Kaišiadorių r.). Gyvūnų ir (ar) augalų, ir (ar) grybų apsaugai, tarp jų ir didžiųjų miegapelių apsaugai, Lietuvoje yra įsteigti šie draustiniai:
- Kaišiadorių rajone – Strošiūnų ir Rumšiškių teriologiniai draustiniai, kurių tikslas – visų pirma išsaugoti didžiųjų miegapelių ir kitų čia gyvenančių gyvūnų populiacijas;
- Neries regioniniame parke – Semeniukų zoologinis draustinis (Trakų r.) ir Kulio (Grabijolų) kraštovaizdžio draustinis, kurių vienas iš tikslų – išsaugoti saugomos žinduolių rūšies didžiosios miegapelės natūralias buveines.
