Įdomus ir išskirtinis augalas
Žalčialunkis – iš pirmo žvilgsnio labai žavus, panašus į alyvą, botanikės Živilės Lazdauskaitės teigimu, malonaus kvapo augalas. Mokslininkė pasakoja, kad Lietuvoje paplitęs vienos rūšies žalčialunkis – krūmelis, žydintis alyviniais žiedais, o nužydėjęs (birželio pabaigoje–liepos pradžioje) subrandinantis raudonas uogas, tarp botanikų žinomas kaip kaulavaisiai. Stiebų žievė gelsva su raudonomis karputėmis.
Žalčialunkis, anot Ž. Lazdauskaitės, paprastai užauga iki pusės metro aukščio, tačiau, kai sąlygos labai geros, gali pasistiebti ir iki metro. Žydi šis augalas pavasarį, kovo–balandžio mėnesiais, vos nutirpus sniegui, tačiau, kaip prisimena botanikė, jai teko žydintį žalčialunkį pastebėti ir žiemą, kai vyravo šiltesni nei įprastai orai. Rugsėjį žalčialunkis jau numeta lapus.
Ž. Lazdauskaitė pabrėžia, kad šis augalas išskirtinis tuo, kad jo žiedai kraunami tiesiai ant stiebo: „Toks reiškinys vadinamas kauliflorija. Žalčialunkis – vienas iš nedaugelio kauliflorinių augalų Lietuvoje, šiaip toks reiškinys būdingas tropikų kraštams. Vienas iš pavyzdžių gali būti kavamedžiai.“
Žalčialunkis – vietinis augalas. Jis, anot botanikės Ž. Lazdauskaitės, auga upių, ežerų šlaituose, mišriuose, dažniausiai drėgnuose miškuose. Neauga pušynuose. Nors, kaip jau buvo minėta, žalčialunkio žiedai paprastai būna alyvinės spalvos, kartais – baltos, tačiau, kaip aiškina Ž. Lazdauskaitė, tai – išskirtiniai ir labai reti atvejai.
„Lietuvoje yra ir baltus žiedus turinčių žalčialunkių. Jie – vadinamieji albinosai, kaip ir gyvūnai, žmonės būna albinosai“, – sako pašnekovė.
Prisilietus nudegina odą
Žalčialunkis Lietuvoje – labai senas augalas, tad kiekviename regione jis gali būti vadinamas skirtingai. Botanikė Ž. Lazdauskaitė pasakoja, kad anksčiau žmogus buvo kur kas artimesnis su gamta ir, ištyręs žalčialunkį, davė jam ne vieną pavadinimą.
„Žalčialunkis vadinamas įvairiai. Anksčiau žmonės turėjo glaudesnį ryšį su gamta, kiekviename regione, kiekviename kaime vis kitaip šis augalas buvo vadinamas: raudonžiedžiu, žalčialunkiu, mešlunkiu, mešlankiu, mėšlungiu, meškalankiu, meštalunge, pipiro medžiu, praštalunkiu, plėštalungiu, žalčio lunku, žalčiaplungiu, žaltininku, žaltilanku, žaltplunksniu, žemės plunksna, žalčiolungiu, vilkakarniu ir dar daugiau“, – vardija mokslininkė.
Ž. Lazdauskaitė perspėja, kad žalčialunkis – nuodingas augalas. Prisilietus prie jo galima nusideginti odą, o pakramčius – apsinuodyti. Anot jos, daugiausia šis augalas kelia pavojų žmonėms, kurie, jo nepažinodami, arba skina žiedus, arba net ragauja vėliau subrandintų kaulavaisių.
„Kadangi jis labai gražus, kvepia, tai dažnai žmonėms niežti nagus nusiskinti. Bet žalčialunkis sunkiai nuskinamas, netrapus, tai žmonės bando dantimis nugraužti šakelę. Tai labai pavojinga. Pasekmes gali šiek tiek sušvelninti pienas, o, jei pieno nėra, gali tikti ir kava“, – įspėja botanikė.
Visos augalo dalys labai nuodingos. Pavojus dar stipresnis, jei diena saulėta, karšta, nes augalas turi daug eterinių aliejų, o jie, kai aukšta temperatūra, stipriau garuoja. Žalčialunkis – medingas augalas, bet ir medus nuodingas. Žiedadulkės gali pakenkti akims ir kvėpavimo takams.
Pakramčius žievės išpūslėja gleivinė, gali iškristi dantys. 10–12 uogų yra mirtina dozė vaikams. Apsinuodijus degina burnos ertmę, padidėja seilėtekis, jaučiami skausmingi diegliai pilvo srityje. Pasireiškia viduriavimas, skausmingas šlapinimasis, bendras organizmo nusilpimas, sunkus kvėpavimas ir net sąmonės netekimas. Jei įtariama, kad buvo apsinuodyta, būtina nedelsiant kreiptis į artimiausią gydymo įstaigą.
Žalčialunkis nuodingas ir gyvūnams bei paukščiams, tačiau, anot Ž. Lazdauskaitės, šie žino, ko jiems nevalia liesti.
„Miško gyvūnai žino, ką kramtyti. Kita vertus, skirtingi organizmai skirtingai ir reaguoja. Yra toks augalas vėdrynas. Jis nuodingas, yra net keliolika rūšių Lietuvoje ir visos nuodingos. Man yra tekę tirti stirnos skrandžio turinį. Radome pilną skrandį vėdrynų ir nieko tai stirnai nebuvo. Atsirenka gyvūnai, ką gali ėsti, o ko ne“, – aiškina mokslininkė.
Išsikasti – draudžiama, pasisodinti – nerekomenduojama
Kadangi žalčialunkis – įdomus, gražus ir maloniai kvepiantis augalas, ko gero, ne vienas lietuvis yra apsvarstęs galimybę jį išsikasti ir pasodinti savo sode. Tačiau miške augančius augalus iškasti draudžiama. Be to, to daryti nerekomenduoja ir botanikai. Anot jų, iškasus nežinomos rūšies augalą ir persodinus kitur, naujoje vietoje jis greičiausiai tiesiog neprigis. Be to, kaip pasakoja Ž. Lazdauskaitė, pasisodinus nuodingą augalą, tokį kaip žalčialunkis, kyla pavojus kaimynystėje gyvenantiems žmonėms.
„Gamtą būtina tausoti ir globoti, todėl nereikia nė vieno žiedo rauti, kasti, skinti, perkelti į kitą vietą. Verčiau natūraliai gamtoje grožėtis augalais. Yra daug dekoratyvinių augalų, visi vienas už kitą gražesni, tai palikime gamtai. Aišku, sodininkai visokiausių augalų rūšių priveda. Bet aš manau, kad negerai tokius augalus, kaip žalčialunkis, laikyti po ranka, nes niekada nežinai, kada kas nutiks“, – sako botanikė.
Anot botanikės, savo akimis pamatyti žalčialunkį tikrai verta dėl kelių priežasčių. Pirma – jis tikrai gražus ir maloniai kvepia, antra – kartą pamačius šį augalą, jau galima šį atpažinti, todėl susidūrus su juo ateityje sumažės rizika nusideginti ar apsinuodyti.
