Be abejo, ir jūros lygio svyravimai, ir bangų audros veikia krantą, tačiau jų poveikį šiuo atveju koreguoja šalia tilto sukrauti akmenys, kitaip – būna. Kadangi bangos, artėdamos link kranto, dėl refrakcijos stengiasi pasisukti į krantą stačiu kampu, išsikišusi akmenų būna priverčia bangas pasisukti statmenai jai. Dėl išsigaubiančio bangų fronto šalia akmenų formuojasi kranto įlinkis.
Išlinkusiam bangų frontui prisitaikius prie kranto formos įlankos formavimasis sustoja. Panašų reiškinį galima matyti ir šiauriau Klaipėdos uosto molo, ir net Kuršių mariose, ties betoninių krantinių galais. Pietinėje būnos dalyje tokia įlanka nesiformuoja dėl smėlio, atkeliaujančio iš piečiau esančio kranto gausos. Todėl ši vietinė problema (jei apskritai tai galima vadinti problema) yra veikiau žmogaus veiklos rezultatas.
Apskritai viso kranto ties Palanga vystymasis neatsiejamas nuo Palangos tilto statybų bei rekonstrukcijos. Tai puikus pavyzdys, kaip žmogus keičia natūralius gamtos procesus. Todėl siūlau žvilgtelėti į Palangos kranto vystymosi istoriją.
Iki 19 a. pabaigos kranto linija ties Palanga buvo lengvai banguota. Kažkokio išskirtinio iškyšulio ties dabartiniu Palangos tiltu nebuvo.
Viskas iš esmės pasikeitė, kai grafas Juozapas Tiškevičius nutarė Palangoje pastatyti pirsą laivams švartuotis. Švedijoje statytu garlaiviu „Feniks“ buvo plukdomos plytos (gamintos grafo įkurtoje Vilimiškės plytinėje), kitos prekės bei keleiviai į Liepoją. Pastačius srovėms nepralaidžią prieplauką, t. y., tarp sukaltų polių privertus akmenų, susidarė idealios sąlygos čia kauptis smėliui. Taip po truputį prieplauką pradėjo užnešti smėliu. Iš pradžių laivas plaukdavo į Liepoją du kartus per savaitę, vėliau vieną ir pagaliau plaukiojimai liovėsi, nes uostelį pasiglemžė smėlis. Šis procesas vyko gana sparčiai: dešimtmetį trukusi tilto statyba buvo baigta 1890 m., o jau 1892 m. iš jo laivas nebeplaukė. Prieplauką dar buvo bandoma gelbėti traukiant iš sausumos sukaltus polius ir kalant juos toliau į jūrą, o užneštus akmenis panaudojant tuo metu besibaigiančiai bažnyčios statybai. Tuo pat metu buvo gilinama ir priekrantė. Deja, tai prieplaukos neišgelbėjo.
Statant tiltą, jo pradžioje buvo pastatyti du prekių sandėliai, vadinami pakhausais. Vėliau grafas Oginskis vieną iš sandėlių pavertė vila „Šwitez“. Ši vila rikiavosi vienoje eilėje su keliomis kitomis vilomis (tarp jų ir iki šiol dar išlikusia „Komodos“ vila). Šias vilas jungė bevardis smėlio takelis – „Meilės alėjos“ pirmtakas. Taigi, tilto pradžia ir turėjo būti maždaug ties dabartine Meilės alėja. O jūra – maždaug už 20–50 m nuo statomo tilto pradžios.
Pasak dr. Stanislovo Karwowskio (1913 m. knygelėje „Poląga i Kretynga“), kranto linija, pastačius tiltą, pasislinko į jūrą 510 žingsnių (apytiksliai 360–400 m.). Maždaug 260–280 m sausumoje atsidūrusio tilto dalis buvo nuardyta, o dar maždaug 110 m tilto buvo palaidota po smėliu.
Kaip tuo metu liūdnai pastebėjo kunigas, poetas, visuomenės veikėjas Mykolas Vaitkus savo prisiminimų knygoje: „Dabar ją [čia turima omeny vilą “Šwitez”] nuo jūros skiria ilgokas kopų tarpas.
Taip tatai per keliasdešimt metų vėjai pamažu užpūtė smėliu tilto galą iš abiejų pusių, jog jis atsirado bestovįs lyg ant kokio smėlynų iškyšulio ir pamažu liko nugriautas. Jei niekas juo nesirūpins, tai dar po kiek laiko jis visas atsiras betupįs ant žemės”. Taigi, tuo metu didžiausią nerimą visuomenėje kėlė kranto priaugimas, buvo svarstoma kaip sustabdyti kranto slinkimą į jūrą, tuo tarpu, pastaraisiais metais visuomenė susirūpinusi visai priešingomis problemomis – kaip sustabdyti krantų ardą.
Vaizdas nuo Palangos tilto 1906 m., 1929 m. ir 2010 m. Dar 20 a. pradžioje nuo tilto gerai matomas bažnyčią, ir „Anapilio“ bei „Komodos“ vilas šiuo metu užstoja apaugusios kopos.
Formuojantis iškyšuliui ir kaupiantis smėliui ne tik krantas slinko į jūrą, bet ir pradėjo augti kopos. Dar 20 a. pradžioje Palangoje tokių kopų, kokios yra dabar, nebuvo. Palei jūrą driekėsi žemų smėlio kupstų juosta. Tai gerai matyti iš nuotraukų, darytų 20 a. pradžioje. Tuo metu nuo tilto puikiausiai matėsi 19 a. pabaigoje statytos „Komodos“ ir „Anapilio“ vilos bei baigiama statyti Palangos bažnyčia. Dabar gi, žvelgiant maždaug nuo buvusio seno tilto galo, šiuos statinius užstoja kopa. Tik gerokai pasistengus galima įžvelgti bažnyčios bokšto viršūnę, nedrąsiai kyšančią tarp karklų ir pušų tankmės.
Taip iki 20 a. vidurio susiformavo maždaug 80–100 m pločio ir 6–8 m aukščio kopa. Taigi, Palangoje po tilto statybų nepraėjus nė pusei amžiaus, krantas pasistūmė į jūrą maždaug 360–400 m, susiformavo maždaug 20 ha ploto iškyšulys su 60–80 m pločio smulkaus smėlio paplūdimiu ir prie jo prisišliejusia 6–8 m aukščio kopa. Kyla klausimas: kodėl tuomet pačioje 20 a. pabaigoje prabilta apie būtinybę gelbėti ardomą Palangos krantą?
Tai lėmė daug veiksnių. Pirma, susiformavęs iškyšulys pasiekė pusiausvyrą, kuomet keliaujantis smėlis prisitaikė prie dirbtinės kliūties ir krantas nebekito. Be to, didžiąją smėlio dalį jūra jau buvo atidavusi krantui ir nelabai jau bebuvo ką kaupti sausumoje.
Be to, 20 a. antroje pusėje sustiprėjo audringumas. 1967 m. spalio mėnesį siautė ekstremali audra. Jos metu vėjo greičiui gūsiuose viršijus 40 m/s, o vandens lygiui pakilus iki 185 cm, ne tik buvo smarkiai nuardytos kopos, bet ir nuniokotas Palangos tiltas. Praktiškai iš jo tebuvo likę tik poliai.
Apgriautas tiltas buvo ir 1990 m. vasarį siautusios audros metu. Nemenkos ekstremalios audros praūžė ir 1976 m.sausio, 1981 m. lapkričio, 1983 m. ir 1993 m. sausio mėnesiais.
Audrų metu išjudinti akmenys ir poliai, tapo iš dalies pralaidūs. Ne kartą remontuoto tilto būklė tapo avarinė, juo vaikščioti tapo pavojinga. 1990 m., įvertinus tilto būklę, buvo nustatyta, kad tilto remontuoti jau neapsimoka: tilto poliai buvo gerokai nuzulinti bangų, į juos maždaug 7–10 cm įsimetęs puvinys, metalinės sankabos ir varžtai nurudiję ir nutraukti. Įdomu tai, kad 19 a. pabaigoje įkaltų polių būklė buvo daug geresnė nei vėlesniais metais sukaltų polių.
Taigi, 1992 m. buvo nutarta statyti gelžbetoninį tiltą, jo polių žingsnį padidinant nuo buvusių maždaug 3,5 iki 6,5 m. Tai ir tapo pagrindine priežastimi, paskatinusia krantų ardą.
Naujai statomas tiltas dėl konstrukcinių nepatogumų buvo statomas ne apgobiant seno tilto polius, o pora metrų piečiau jų, taip padidinant vandens srovių intensyvumą patiltėje. Be to, naujas tiltas buvo ažūrinis, t. y. pralaidus išilginei vandens ir smėlio pernašai. O svarbiausia - tarp senų polių liekanų buvę akmenys buvo ištraukti ir išvežti. Čia reikėtų paminėti, kad mokslininkai perspėjo bei rekomendavo akmenų netraukti. Bet dėl saugumo, kad koks neatsargus poilsiautojas nesusižalotų – akmenys vis tik buvo pašalinti.
Dėl šių pakitimų smėlis, susikaupęs ties tiltu, galėjo laisvai judėti. Taigi, ilgą laiką vyravusius akumuliacinius procesus ties Palangos tiltu pakeitė kranto arda. Tiksliau sakant, kranto linija pradėjo tiesintis, t. y., ties tiltu nuplautas smėlis buvo pernešamas į šiaurę taip pamaitindamas šiauriau Palangos gelbėjimo stoties esantį krantą ir suformuodamas plačius paplūdimius. Tuo tarpu ties pačiu tiltu po jo statybų pabaigos maždaug nuo 1995 m. iki 2008 m. kranto linija atsitraukė apie 30–50 m. Buvę 60–80 m pločio paplūdimiai susiaurėjo vidutiniškai iki 30 m. Išseko smėlio atsargos ir priekrantėje. Daug kur jūros dugne buvusio smėlio vietoje atsidengė morena.
Intensyvią kranto ardą dar paspartino smarkios audros. Viena jų – „Anatolijus“, prasiautęs 1999 m. gruodžio pradžioje. Jos metu jūros lygiui pakilus iki 165 cm krantas atsitraukė maždaug 35 m. Ir nors tilto rangovas buvo suteikęs tiltui 25 metų garantiją, tačiau, praėjus keturiems metams nuo tilto pastatymo, po „Anatolijaus“ siautėjimo sausumoje esanti tilto dalis atitrūko. Dėl to tiltą teko ilginti sukalant papildomus polius. Šį kartą į kranto pusę.
Smėlis, jūros suneštas 20 a. pirmoje pusėje, ėmė grįžti atgal į jūrą. Tikėtina, kad nesikišant žmogui kranto linijai išsilygino, t. y., ties tiltu dar atsitraukus nuo keliolikos iki keliasdešimt metrų, ardos procesai sustotų. Kiltų klausimas: kodėl tad neleidus kranto linijai grįžti į tą padėtį kurioje ji buvo 19 a. pabaigoje? Bėda ta, kad paskui kranto liniją jūron pasistūmė ir visa infrastruktūra: išdygo nauji pastatai, jūron pasislinko ir pats tiltas. Ir, žinoma, susiaurėję paplūdimiai – pagrindinis vasarotojų traukos objektas. Svarbus ir visuomenės spaudimas. Dėl viso to buvo nutarta imtis kranto gelbėjimo. Gal, tiksliau, ne kranto, o inžinierinių statinių, infrastruktūros, pastatų, rekreacinės erdvės. Pirmiausia buvo nutarta grąžinti ištrauktus akmenis. 2000 m. gana netvarkingai suverstas nedidelis kiekis akmenų apčiuopiamos naudos nedavė.
2004 m. buvo sumodeliuota nauja akmenų būna. Darbai baigti 2005 m. Tačiau pastačius būna savaime smėlio daugiau neatsiranda. Ji gali akumuliuoti smėlį tik tuo atveju, jei jo yra pakankamai priekrantėje. Šiuo atveju situacija buvo visai kitokia nei 19 a. ir 20 a. sandūroje. Smėlio atsargos priekrantėje buvo išsekusios, daug kur dugne atsidengusi morena, taip kad nebebuvo kam kauptis. Dėl to reikėjo iš kažkur paimti papildomo smėlio.
Čia reikėtų pastebėti, kad paplūdimių pamaitinimas smėliu seniai nėra naujiena pasaulinėje krantotvarkos praktikoje. Daugelis pasaulio smėlėtų paplūdimių periodiškai papildomi smėliu.
Didžiausi ir populiariausi pasaulio paplūdimiai ar Kopakabanos (Copacabana) Rio de Žaneire, ar Kankuno (Cancun) Meksikoje, Majamio (Miami Beach) Floridoje, Vaikikio (Waikiki) Havajuose, Kanų (Cane) Prancūzijoje ir daugelis kitų yra dirbtinai maitinami, periodiškai juos papildant smėliu.
Taigi, atėjo metas papildyti ir Palangos paplūdimių smėlio atsargas. Smėlio papildymas vyko 2006 m., 2008 m. 2011 m. ir 2012 m. Per šiuos keturis etapus Palangos paplūdimiuose buvo išpilta beveik 575 000 m3 smėlio. Buvo suformuoti maždaug 80–110 m pločio paplūdimiai.
Praėjus penkeriems metams nuo paskutinio pamaitinimo paplūdimiai susiaurėjo iki 50–60 m (išskyrus trumpą atkarpėlę šiauriau tilto), t. y., paplūdimio plotis tapo artimas prieš dvidešimtmetį buvusiam. Palyginimui galima paminėti, kad didžiausios ardos laikotarpiu paplūdimio plotis buvo viso labo apie 30 m. Svarbu tai, kad nuplautas smėlis niekur nedingsta. Dalis jo nukeliauja į kopas, dalis kaupiasi priekrantėje formuodamas sėklius – natūralius bangolaužius, dalis pernešama išilgai kranto ir papildo smėliu gretimus kranto ruožus.
Pagrindinė esamos būnos paskirtis – sulaikyti išilgai kranto judantį smėlį. Kadangi vyraujanti smėlio judėjimo kryptis mūsų pajūryje yra iš pietų į šiaurę, natūralu, kad pietinėje būnos pusėje jis sulaikomas, todėl paplūdimys piečiau Palangos tilto platus. Tuo tarpu šiaurinėje būnos pusėje, negaunant smėlio ir vykstant bangų refrakcijai, formuojasi kranto įlinkis, t. y., arčiau būnos krantas atsitraukia, toliau nuo jos pasislenka į jūrą. Palangos atveju didžiausio įlinkio vieta formuojasi maždaug 150 m į šiaurę nuo tilto, kur šiuo metu stebima didžiausia kranto arda, tuo tarpu arčiau Rąžės upelio smėlis kaupiasi. Šis procesas nėra labai grėsmingas, nes, įlinkiui pasiekus pusiausvyrą, kranto arda sustoja. Čia galima prisiminti 20 a. 70-us, 80-us metus, kai dar seno nepralaidaus tilto poveikyje buvo susiformavusi įlanka, kurioje tuo metu buvo moterų pliažas.
Taigi, dėl kranto ardymo Palangoje visą kaltę suversti vien tik jūros lygio kilimui ar audroms nereikėtų. Net ir po ekstremalių audrų nuplautą smėlį jūra grąžina krantui. Pats žmogus, įsikišdamas į natūralius gamtos procesus, įstūmė save į nesibaigiantį problemų kūrimo ir jų sprendimų verpetą.
