Rezervatuose draudžiama žmogaus veikla
Ieškodami naujų potyrių žmonės vis dažniau veržiasi į dar nematytas, tačiau labai įdomias vietas. Būtent tokie yra Lietuvos rezervatai. Tačiau ne visi gyventojai žino, kad susipažinti su saugomų teritorijų gamta galima visur, išskyrus rezervatus. Dažniausiai patekimas į retų augalų ir gyvūnų buveines griežtai draudžiamas.
Lietuvoje yra valstybiniai rezervatai ir rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose bei biosferos rezervatuose. Dar išskiriamos ir rezervatinės apyrubės. Kaip informuoja Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovė Diana Rakauskaitė, šiuo metu įsteigti 3 valstybiniai gamtiniai (Čepkelių, Kamanų, Viešvilės) rezervatai ir 2 valstybiniai kultūriniai (Kernavės ir Vilniaus pilių) rezervatai, 1 rezervatinė apyrubė (Dubravos) ir 38 rezervatai esantys valstybiniuose parkuose ar biosferos rezervate.
Anot jos, visus rezervatus be išimčių vienija tai, kad juose draudžiama ūkinė veikla, išskyrus tą, kuri reikalinga rezervatą išlaikyti. Juose galima atlikti mokslinius tyrimus, stebėti gamtinius procesus, t.y. vykdyti monitoringą, vertinti teritorijos būklę, tačiau tik turint tam leidimus. Gamtiniuose rezervatuose dar ir draudžiama kurti gyvenvietes, negalima įsigyti privačios žemės. Lankytis rezervate galima tik mokomuoju taku (jei toks įrengtas) ir tik lydint direkcijos darbuotojui.
Saugomos retos augalų ir gyvūnų rūšys
Visi rezervatai įkurti tam, kad saugotų jame esančias retenybes. Kitaip tariant, saugomo rezervato statusą gauna tos teritorijos, kuriose yra retos augalų, gyvūnų rūšys, išskirtinis reljefas ar surinkti tam tikri radiniai, neatsiejami nuo vietovės.
Gamtiniuose rezervatuose saugomos retos augalų ir gyvūnų rūšys. Be to, daugumoje jų plyti šlapynės.
O štai Čepkelių gamtinis rezervatas yra bene labiausiai žinomas ne tik tarp Lietuvos gyventojų, bet ir turistų iš užsienio. Kaip pasakoja jo direktorius Eimutis Gudelevičius, 1975 metais įgavusioje rezervato statusą teritorijoje plyti pati didžiausia Lietuvoje aukštapelkė, kurioje gausu reliktinių ežerų, salų ir salelių, žemyninių kopų liekanų.
„Aukštapelkės pakraščiuose plyti žemapelkės. Čepkelių rezervatas garsus savo spanguolynais, gausu čia drevėtų pušų, bitininkystės reliktų. Čepkeliai svarbūs visame pasaulyje, nes čia esanti šlapynė tarptautinės reikšmės, Europos laukinės gamtos teritorija. 1993 metais Čepkeliai įtraukti į tarptautinę reikšmę turinčią pelkinių teritorijų sąrašą“, – Čepkelių rezervato ypatumus vardija jo direktorius.
E. Gudelevičius tęsia, kad Čepkeliai – Dainavos girios branduolys. Rezervate gausu įvairių augalų ir gyvūnų rūšių. Pavyzdžiui, gervės, tetervinai, vilkai, lūšys, auga plačialapės klumpaitės, vėjalandės šilagėlės ir tai tik maža saugomų rūšių dalis.
Daromos kelios lankymo išimtys
Būtent dėl pastarųjų retų augalų ir gyvūnų rūšių gamtiniame rezervate gyventojams lankytis draudžiama. E. Gudelevičius pabrėžia, kad išimtys daromos tik vietos gyventojams spanguoliavimo laikotarpiu. Tačiau rezervato darbuotojams tenka susidurti su asmenimis, kuriems į teritoriją patekti draudžiama.
„Kadangi Čepkeliai garsėja savo spanguolynais, tai vietos gyventojams rezervate leidžiama spanguoliauti savo poreikiams. Yra nustatytas spanguoliavimo laikotarpis nuo rugsėjo pirmo savaitgalio, kuris trunka 10 dienų. Paskutiniais metais spanguoliautojų vis mažėja. Tai leidžiama daryti tik vietos gyventojams. Kitų miestų žmonės leidimų spanguoliauti negauna. Kasmet pasitaiko nuo 20 iki 30 pažeidėjų, kurie atvyko į Čepkelius prisirinkti spanguolių be leidimų. Dažnai būna, kad tie patys žmonės pakliūna ir antrą kartą“, – aiškina pašnekovas.
Tačiau tiems, kurie nori bent akies krašteliu ištyrinėti garsiuosius Čepkelius, suteikiama galimybė gauti leidimą keliauti specialiu pažintiniu taku: tereikia atvykti į Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos lankytojų centrą. Pažintinis takas atviras visiems Lietuvos gyventojams ištisus metus.
Rezervatą niokoja kontrabandininkai
Nepaisant to, kad kasmet atsiranda kelios dešimtys bandančių prasmukti į gamtinį rezervatą be leidimų, gamtos ramybė ir natūralų būvį trikdo kontrabandininkai. E. Gudelevičius pasakoja, jog rezervato darbuotojai susiduria su iš Baltarusijos per Čepkelių rezervatą kontrabandą gabenančiais asmenimis.
„Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas ribojasi su Baltarusija. Tai kontrabandininkai gabena kontrabandą tiesiai per rezervatą. Nusipjausto medžius, kad pravažiuotų. Todėl dirbame kartu su pasieniečiais“, – teigia Čepkelių gamtinio rezervato direktorius.
Rezervatas saugomas ne tik nuo kontrabandininkų ar besistengiančių į jį patekti be leidimų, bet ir gaisrų. Aukštapelkei būdingi sausi pušynai, todėl būtina mineralizuoti priešgaisrines juostas. Be to, kasmet atnaujinami riboženkliai, kurie turi padėti orientuotis grybautojams ir uogautojams, kad šie per klaidą nepatektų į rezervato teritoriją.
Rezervatuose galimos tik tam tikros korekcijos
Ne tik Čepkelių, bet ir Viešvilės, Kamanų gamtiniai rezervatai yra saugomi nuo žmonių, ūkinės veiklos dėl juose gyvenančių retų gyvūnų ir augančių retų augalų rūšių jautrumo ir svarbumo. Jeigu gėlame vandenyje vidutiniškai prisitaikiusios gyventi 120 augalų rūšių, tai aukštapelkėje – 240, o žemapelkėje – iki 70 rūšių augalų. Jos ypač jautrios ūkinei veiklai, bet kokiam žmogaus įsikišimui, todėl paliekamos savieigai, natūraliems procesams.
Tiesa, kartais specialistai turi pagerinti augalų augimo ir gyvūnų gyvenimo sąlygas atlikdami tam tikrus veiksmus: nušienaudami pievą ar užkirsdami kelią medžių augimui. Tokių priemonių prireikia Žuvinto biosferos rezervate. Jo direktorius Arūnas Pranaitis aiškina, kad mažos natūralios gamtos korekcijos numatytos tam tikruose nuostatuose.
„Kaip Natura 2000 teritorija, mes esame įsipareigoję suteikti sąlygas rūšims gyvuoti, todėl tenka šiek tiek įsikišti į gamtinius procesus, pavyzdžiui, neleisti apaugti mišku“, – teigia pašnekovas.
Turi kitokį statusą
Kita vertus, Žuvinto biosferos rezervatas yra šiek tiek kitoks nei kiti gamtiniai Lietuvos rezervatai. A. Pranaitis pabrėžia, kad Žuvinto teritorijoje yra ir ūkinės paskirties žemių, kurios turi tam tikrą statusą.
„Šio rezervato sąvoka yra šiek tiek platesnė: skirtingai nuo kitų gamtinių rezervatų, mūsų teritorijoje yra ir ūkinės veiklos žemių, aplinkos apsaugos prioriteto teritorijų. Tai reškia, kad mūsų saugoma vietovė yra kur kas įvairesnė nei gamtinių rezervatų“, – pasakoja rezervato direktorius.
Tiesa, gamtine įvairove Žuvintas nė kiek nenusileidžia kitiems gamtiniams rezervatams. Jame saugoma pati didžiausia Lietuvos šlapynė – aukštapelkė, žemapelkė, seklusis ežeras, kuris yra pusės metro gylio.
„Rezervate gyvena retų rūšių paukščiai. Žuvinte šiuo metu yra aptinkamos ko gero didžiausios šalyje nendrinių, plovinių vištelių, mėlyngurklių, gervių populiacijos. Taip pat gervių, žąsų, ančių pulkai migracijos metu“, – vardija rezervato direktorius A. Pranaitis.
Propaguojamas ekologiškas žemės ūkis
Ta Žuvinto vieta, kurioje gausu retų augalų ir paukščių, yra priskirta gamtinio rezervato teritorijai. Tai reiškia, kad joje draudžiama lankytis. Išimtys daromos tik mokslininkams, kurie vykdo tyrimus ir turi leidimus. Pasak A. Pranaičio, ta teritorija, kuri neįeina į Žuvinto gamtinį rezervatą, yra suskirstyta į atskiras zonas. Tose zonose, priklausomai nuo aplinkybių – skirtingas apsaugos rėžimas. Be to, šiose zonose propaguojamas tik ekologiškas žemės ūkis (gyvulininkystė negalima dėl per didelės taršos).
„Pavyzdžiui, mes turime botaninių draustinių zonas, kur reikalinga specifinė priežiūra. Taip pat teritorijoje yra tik ekologinės apsaugos zonos, kur nėra tiek daug vertingų augalų, tačiau jos šliejasi prie vertingų gamtinių objektų vietų, todėl reikia šiek tiek riboti ūkinę veiklą. Mes skatiname ekologišką ūkininkavimą“, – aiškina pašnekovas.
Rezervato darbuotojai daugiausiai kovoja su sumaniusiais gamtiniame rezervate spanguoliauti. Per metus būna ir vienas kitas atvejis, kai tenka išrašyti baudą už žvejybą Žuvinto rezervato ežere.
Rezervatas miške
Dar kitokio pobūdžio yra Dubravos rezervatinė apyrubė. Ji yra Dubravos (Kauno raj.) eksperimentinėje – mokomojoje miškų urėdijoje, kuri skirta moksliniams tyrimams atlikti. Urėdijos vyr. miškininkas Gediminas Kazlovas aiškina, kad rezervatinės apyrubės teritorijos bruožai tokie patys kaip įprasto gamtinio rezervato, tačiau ji kur kas mažesnė.
„Statusas yra rezervato, bet jo teritorija yra maža – 120 ha. Pagal rezervato plotus, tai labai maža teritorija. Todėl buvo pasirinktas kitoks pavadinimas. Čia taip pat nevykdoma jokia ūkinė veikla. Jeigu yra išvirtusių medžių, mes juos pašaliname tik nuo pažintinio tako, kad nekeltų pavojaus lankytojams“, – tvirtina G. Kazlovas.
Dubravos rezervatinės apyrubės plotas dalinamas į dvi dalis: 90 ha medynas, kur auga miškas, ir 30 ha yra aukštutinio tipo pelkė, kur auga pelkiniai augalai. Čia galima pasidairyti retesnių rūšių, pavyzdžiui, saulašarė (paprastuose miškuose retai sutinkamas augalas).
„Šita teritorija buvo paskelbta saugotina, ne ūkinės veiklos zona, dėl mokslininkų noro atlikti tyrimus. Pati urėdija vadinasi eksperimentinė-mokomoji, tai yra urėdijos veiklos nuostatuose nurodyta ne tik ūkinė veikla, bet ir mokslinė veikla. Būtent ir buvo tikslas stebėti, kaip kinta rūšinė sudėtis, kaip keičiasi medžių kartos, augalų įvairovė. Koncentracija į medynų stebėjimą ir jų kaitą. Toks buvęs pirminis tikslas. Aišku, dabar laikui bėgant galima stebėti ir samanų, kerpių, kitos augalijos kaitos procesus“, – pasakoja miškininkas.
Rezervatinėje apyrubėje yra įrengtas pažintinis takas, kuris atviras visiems Lietuvos gyventojams. Tačiau eiti ne specialiai sukaltu pažintiniu taku draudžiama, nes, kaip ir kituose gamtiniuose rezervatuose, gali būti sutrikdyti retų rūšių gyvūnų vystymosi ciklai, sunaikinta reta augalija.
Kultūriniai rezervatai vilioja lankytojus
Jeigu į gamtinius rezervatus be leidimų įeiti draudžiama, o jei ir galima, tai tik pažintiniais takais, į kultūrinius rezervatus lankytojai netgi viliojami įvairiais renginiais ir atrakcijomis. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato – muziejaus direktorius Saulius Vadišis teigia, jog, norėdami žmones supažindinti su rezervatu, jo darbuotojai kiekvienais metais rengia Tarptautinį eksperimentinės archeologijos festivalį „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“.
„Rezervatą sudaro teritorija su muziejine ekspedicija po atviru dangumi ir muziejaus su eksponatais pastatas. Saugyklose turime virš 25 tūkst. radinių iš įvairių laikotarpių. <...> Prieš kelis metus baigėme 13 a. Kernavės gyvenvietės fragmentų atkūrimą tiksliai pagal tyrimų duomenis“, – apie Kernavės kultūrinį rezervatą pasakoja jo direktorius.
Jis tęsia, jog 2004 metais rezervatas įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą – šioje archeologinėje vietovėje 10 tūkst. metų be pertraukos gyveno žmonės. Po išsamių tyrimų rezervatas – muziejus gali pasigirti turimais visų laikotarpių žmonių pėdsakais: kapinynais, gyvenviečių sluoksniais.
Ieškantys kitokio laisvalaikio praleidimo būdo rezervatus rinktis gali, tačiau reikia atminti, kad lankytis galima tik tam tikrose vietose. Visuomet esate laukiami kultūriniuose rezervatuose, o lankytojų centruose gavus leidimą – ir rezervatų pažintiniuose takuose. Tačiau vertėtų prisiminti, kad nevalia brautis į gamtinius rezervatus, kuriuose lankytis draudžiama, o ypač ten uogauti, grybauti ar skinti retus augalus, juos mindžioti. Taip pat kilnoti paukščių jauniklius, kiaušinius, triukšmauti. Jei rezervato darbuotojai ar aplinkosaugininkai susiduria su pažeidėjais, jiems taikomos baudos, proporcingos nusižengimo sunkumui.
