Kyla klausimas, ar dėl rūšių išnykimo reikia rūpintis. Aplinkosaugos kritikai pasakytų, kad yra žymiai svarbesnių problemų, kurias turime spręsti, o žmonija tikrai išgyvens be pandų, tigrų, koralinių rifų ir tuo labiau be kažkokių beveik niekam nežinomų gyvosios gamtos rūšių. Taip, aplinkosauga kainuoja tikrai nemažai ir daugelyje šalių tai sudaro tikrai didžiules sumas, kurios, tarkim, galėtų būti nukreiptos sveikatos apsaugai ar švietimui. Tuo labiau, kad, praktiškai žiūrint, nemažai lėšų skiriama paviršutiniškai vertinamiems ir žmogui kenkiantiems gyvūnams gelbėti. Aplinkosaugos kritikai pasakytų, kad nėra jokios prasmės saugoti vilkus, kurie kelia pavojų naminiams gyvuliams ir netgi žmonėms, o rūšys ir taip natūraliai išnyksta.
Tai, ar reikia saugoti nykstančias rūšis ir rūpintis gamta? Visų pirma, reikia pabrėžti, kad nors rūšys evoliucijos metu visada atsirasdavo ir išnykdavo, tačiau šiuo metu gyvosios gamtos nykimas tūkstančius kartų didesnis nei natūralus ir nieko nedarydami mes sukelsime šeštą masinį rūšių išnykimą žemės istorijoje. Tačiau yra ir kur kas svaresnių argumentų, kodėl mums reikia gyvosios gamtos. Pradedame nuo to, kad dauguma mūsų žavisi gamta. Mums patinka nardyti tarp žuvų, stebėti laukinius gyvūnus, leisti laiką nuostabiuose miškuose ir lankyti labiausiai išsaugotus gamtos kampelius.
Aplankyti Islandijos kiekvienais metais atvyksta 3 - 4 kartus daugiau turistų nei yra gyventojų salose ir absoliuti jų dauguma važiuoja pažiūrėti ne tik geizerių, krioklių ir vulkanų, bet ir jūrinių paukščių kolonijų, plaukia stebėti banginių, pasigrožėti upėtakiais krištolinio skaidrumo vandenyse, o patys populiariausi Islandijoje yra tikrai mielo Atlantinio mormono (paukštis) suvenyrai. Gamta yra nuostabi ir jos estetinė vertė yra tokia didelė, kad vien jau tai yra pakankamas pagrindas ją saugoti kaip kad mes saugome nuostabiausius meno kūrinius. Tačiau vien estetinis argumentas pasmerkia visus gyvūnus ir augalus, kurie yra neišvaizdūs, nepastebimi ir atrodo visiškai beverčiai. Viena skirti lėšas didžiųjų pandų apsaugai, kurios yra mielos ir beveik visų mylimos, tačiau, kodėl turėtume rūpintis niekuo neišskirtinėmis rūšimis. Apie 1990 metus biologai pradėjo suprasti, kad gamtoje yra viskas žymiai sudėtingiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio ir, kad gyvoji gamta yra mums žymiai naudingesnė nei atrodė. Šis reiškinys gavo „ekosistemos paslaugos“ pavadinimą (ecosystem services).
Kai kurios ekosistemos paslaugų funkcijos mums visiems yra aiškios ir suprantamos – augalai ir gyvūnai mus aprūpina maistu, miškai ir fitoplanktonas aprūpina mus deguonimi ir sugeria anglies dioksidą. Tai gana tiesmukiški pavyzdžiai, tačiau gamtoje yra nepalyginamai daugiau paslėptų ir dar nežinomų ryšių. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio kamanės kaip ir yra nenaudingos, nes Lietuvoje yra pakankamai bitininkų ir bičių. Bitės neša medų, kurį dauguma žmonių mėgsta, o kamanės, palyginti su bitėmis, atrodo lėtos ir tingios. Visi žino bičių svarbą augalų apdulkinimui. Tačiau, kaip anglai sako: “velnias slypi detalėse“.
Pasirodo, kamanės yra aktyvios žymiai mažesnėje temperatūroje nei bitės (kamanėms užtenka ir 10 °C), dėl savo dydžio jos gali pernešti žymiai didesnį nektaro ir žiedadulkių svorį, jos skraido ir pučiant stipriam vėjui, esant rūkui ir dulksnai. Dėl šių privalumų net palankiomis sąlygoms kamanės aplanko dvigubai daugiau žiedų per dieną nei bitės, o, esant lietingam ir šaltam orui, tai yra vienintelės patikimos augalų apdulkintojos. Dėl savo svorio jos kelis kartus efektyviau apdulkina augalus ir puikiai jaučiasi ribotose erdvėse: šiltnamiuose kamanių efektyvumas nepalyginamai didesnis nei bičių. Lietuvos klimato sąlygomis be kamanių prastesniais metais liktume visai be vaisių. Visa tai – tik dalis kamanių naudos. Gyvojoje gamtoje yra neišsenkama galybė panašių pavyzdžių, kai įvairios rūšys netiesioginiu būdu yra naudingos žmonėms, o kiek priežastinių ryšių dar yra nežinoma. Geriausi pasaulio mokslininkai paskaičiavo, kad visos „ekosistemų paslaugos“ 1997 metais žmonijai buvo vertos 33 trilijonų JAV dolerių to meto kainomis ir vien tik dėl rūšių išnykimo pasaulio ekonomika praras apie 18 proc. numatomos vertės augimo, o kiekvienas doleris skirtas rūšių išsaugojimui atsipirks mažiausiai šimteriopai. Taigi, aplinkosauga yra puiki investicija. Jautresni gamtos mylėtojai galbūt bus šokiruoti, kad gamtą pradėjome vertinti pinigais, tačiau kaip pastebi gamtosaugos specialistai tai, deja, yra vienintelis kelias kalbėtis su bankais, tarptautinėmis korporacijomis ir net kai kurių šalių vyriausybėmis, kad būtum suprastas.
Taigi, rūšių išsaugojimas ne tik naudingas estetiniu ir kultūriniu požiūriu, tačiau yra ekonomiškai naudingas. Itin glaudžiai gamtoje susiję gyvosios gamtos ryšiai susiformavo per milijonus metų ir mes tik dabar pradedame suprasti, kaip, netekus vienos rūšies, neišvengiamai yra paveikiama daugybė tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių rūšių ir kaip tai, galų gale, tiesiogiai ir netiesiogiai paveikia ir mus – žmones.
Perskaičius „Žuvys, kurių skonį jau seniai pamiršome: kokių žuvų daugiau neberagausime?“ nuostabą sukėlė pašnekovo išsakyta mintis, kad kai kurios, Lietuvoje nykstančios žuvų rūšys „didelės ekonominės ar žvejybinės vertės neturi, todėl užsiimti jų žuvivaisa nebūtų tikslinga“. Šiuo metu Lietuvos Raudonojoje Knygoje yra 3 žuvų rūšys, kurios visai išnyko (sparis, sturys ir aštriašnipis eršketas), likusios yra arti išnykimo ribos arba jų gausumas drastiškai sumažėjęs. Aštriašnipis eršketas, nors Lietuvoje ir buvo visai išnykęs, yra daugeliui žmonių žinomas, nes tai didelė žvejų verslininkų bei mėgėjų geidžiama žuvų rūšis. Šios žuvies atkūrimas žuvivaisos būdu jau vyksta nuo 2011 metų. Tačiau norėčiau šį sykį atkreipti dėmesį į dar vieną žuvų rūšį, kuri praeityje buvo itin populiarus mėgėjų žvejybos upėse objektas, taip pat buvo viena iš svarbesnių grandžių upių ekosistemų funkcionavime – skersnukį. Paminėsiu tik kelis pagrindinius biologinius faktus apie skersnukius. Skersnukis užauga iki 2,5 kg svorio, laikosi būriais, paprastai gyvena didesnėse upėse (Lietuvoje dar prieš 40 metų buvo gausus Neryje, Nemune, Šventojoje), neršti migruoja į mažesne upes ir upių aukštupius, daugiausiai minta dumbliais. Lietuvoje yra labai retas, tačiau keli individai pastaraisiais metais buvo sugauti Šventojoje, Dubysoje, Kražantėje ir Neryje.
Skersnukis yra vienintelė vietinė tikrai augalėdė Lietuvos žuvis, mintanti dumbliais, nugrandydama juos nuo kieto grunto (žvyro, akmenų) upėse. Europos mokslininkai įrodė, kad skersnukiai, grandydami dumblius nuo upių grunto, itin pagerina neršto sąlygas kitoms upinėms žuvims (ypač ūsoriams, salačiams, kiršliams, mažesnėms lašišinėms žuvims), todėl upėse, kuriose yra skersnukių, padaugėja ūsorių, salačių, pagerėja žiobrių neršto efektyvumas. Ūsorių, salačių ir kiršlių Lietuvos upėse vis dar palyginti negausu, o šios rūšys tikrai yra vertinamos žvejų mėgėjų, jau nekalbant apie jų naudą upių ekosistemoms. Gausios skersnukių populiacijos žymiai sumažina dumblių (ypač siūlinių dumblių, kurių labai pagausėja upėse vasaros metu) ir netgi pagerina vandens kokybę. Dėl savo mitybos skersnukiai nekonkuruoja su kitomis upinėmis žuvimis, todėl Lietuvoje atkūrus šią rūšį didesnėse upėse žymiai padaugėtų žuvų. Tai tik dalis šiuo metu įrodytos skersnukių netiesioginės naudos. Skersnukių moksliniai tyrimai tęsiami daugelyje Europos šalių, tad visai tikėtina, kad netrukus sužinosime žymiai daugiau apie skersnukių teikiamą naudą upių ekosistemai.
Faktas, kad skersnukis yra Lietuvos griežtai saugomų rūšių sąraše turėtų būti pakankamas argumentas pradėti jo žuvivaisą Lietuvoje, juo labiau, kad tuo užsiima dauguma vidurio Europos šalių, o kaimynai lenkai kiekvienais metais į savo vandenis išleidžia apie milijoną skersnukio mailiaus. Austrijoje ir Šveicarijoje skersnukio atkūrimui netgi vykdomi brangūs reguliuotų upių natūralizacijos projektai. Tai turtingos šalys ir jos tą sau leisti gali. Tačiau žuvivaisa yra nebrangus ir efektyvus retų žuvų rūšių atstatymo būdas ir kartu su žuvitakių statyba įvardinama kaip pagrindinė sąlyga skersnukio atkūrimui Europos upėse. Kaimynai lenkai tai sėkmingai įrodė ir dabar skersnukis jau plaukioja daugelyje Lenkijos upių. Lietuvai net nereikėtų kurti brangiai kainuojančios skersnukių žuvivaisos technologijos – visą tai jau padarė Vidurio Europos mokslininkai ir jie, vardan rūšies išsaugojimo, mielai dalinasi savo žiniomis už dyką. Pagaliau, koks žvejys nesidžiaugs pagavęs didelį skersnukį, kai ši rūšis jau bus pakankamai gausi Lietuvoje ir jau nebesaugoma.
Skersnukiai nėra visiškai išnykę Lietuvoje, jiems tik reikia kurį laiką „pagelbėti“, kad jų pagausėtų, tuo labiau, kad pastaruoju metu upių ekologinė būklė gerėja ir nebestatome naujų užtvankų.
Baigdamas norėčiau visiems palinkėti nedaryti klaidos ir nevertinti gamtos į „vertinga ir nevertinga“, nes, nepaisant įspūdingų mokslo pasiekimų, mūsų žinios apie gyvąją gamtą ir jos naudą vis dar yra menkos.
