Šilauogės iš tiesų labai patrauklios: vertingos skanios uogos, dar vadinamos „jaunystės“, „ateities“, „XXI amžiaus“, „akių“ uogomis, dekoratyvios beveik visais metų laikais. Pavasarį džiugina žiedais, vasarą ir rudens pradžioje krūmai pasipuošia mėlynomis uogų kekėmis, o rudenį atkreipia dėmesį ryškia raudona spalva nusidažiusiais lapais. Savaip krūmai gražūs ir žiemą, kai baltame sniego fone išryškėja rausvi stiebai ir šakos.

Sodinė šilauogė (Vaccinum x covilleanum) atkeliavo pas mus iš Šiaurės Amerikos. Krūmo aukštis, augimo forma ir tankumas labai priklauso nuo veislės bei auginimo agrotechnikos. Lapai – tamsiai žali, lygiu blizgiu paviršiumi, lygiakraščiai arba dantyti, elipsiški arba ovalūs, trumpais lapkočiais. Žiedai – varpelio arba ąsotėlio formos, spalva varijuoja nuo baltai žalsvų, baltai rausvų iki visiškai baltų, išsidėstę įvairaus dydžio kekėse. Žydėti pradeda gegužės mėn. pirmoje pusėje ir žydi 3–4 savaites.

Uogos kekėje prinoksta ne vienu metu, dažniausiai pirmosios prinoksta didžiausios uogos, esančios kekės viršūnėje, paskutinės uogos dažniausiai būna smulkesnės, kai kurių veislių net dvigubai. Uogų dydis priklauso nuo veislės, dažniausiai jos būna 1,4–2,1 cm skersmens, tačiau pavienės uogos gali būti žymiai didesnės. Derėjimo metu uogos nuo krūmo skinamos 3–5 kartus. Uogų skonis truputį primena mėlynes ir vaivorus, priklausomai nuo veislės, gali būti prėskai saldžios, saldžiarūgštės arba saldžios.

Šilauogių šaknys neturi šakniaplaukių, jų vaidmenį atlieka grybų hifai, kurie aprūpina augalą vandeniu, azotu bei kitom mineralinėm medžiagom, o pats grybas iš augalo gauna angliavandenius. Tokia augalo bei grybo abipusė nauda vadinama mikorize. Mikorizė būdinga visiems erikinių (Ericaceae) šeimos atstovams.

Šilauogė – dekoratyvus, vertingas, bet ir priežiūros bei tam tikrų auginimo sąlygų reikalaujantis augalas. Kad šilauogė sėkmingai augtų ir derėtų, jai būtinos šios sąlygos:
1) dirvožemis: tinkamo rūgštingumo (pH 4,3–4,8) purūs durpių arba durpių ir smėlio, priesmėlio dirvožemiai, kuriuose apie 4 % ir daugiau sudaro organinės medžiagos;
2) drėgmė: ją mėgsta saikingai. Perteklius, kai vanduo kelias paras telkšo paviršiuje augalui yra pražūtingas. Gruntinio vandens gylis turėtų būti 40– 60 cm;
3) šviesa: tai atvirų saulėtų vietų uogakrūmis, kurį gerai būtų sodinti užuovėjoje. Šilauogių krūmai vienoje vietoje gali augti apie 30 ir daugiau metų, todėl vietos parinkimas ir tinkamas pasodinimas padės išvengti ateityje kylančių problemų.

Priežiūros darbai

Ravėjimas. Piktžolių mažiau augs, jei kasmet krūmą mulčiuosime. Jei piktžolės vis dėlto auga, geriau ravėti plotą po krūmu rankomis, nes šaknys paviršinės ir naudodami įrankius galime jas pažeisti.

Tręšimas. Metus po pasodinimo augalo geriau netręšti. Vėliau kasmet pavasarį tręšiama amonio sulfatu, geriausia įterpiant jį per kelis kartus, bet ne vėliau kaip po žydėjimo – 35g mažesniam, 55g dideliam krūmui (tai visas kiekis), o rudenį, nurinkus derlių – kalio sulfatu 10–20 g ir superfosfatu 20–50 g krūmui.

Genėjimas. Šilauoges būtina nuolatos genėti, nes genėjimas padeda reguliuoti krūmo augimą ir tankumą, užtikrina nuolatinį kokybišką uogų derlių, pagerina mikroklimatą krūmo viduje. Genėti geriausia anksti pavasarį prieš pumpurų brinkimą, saulėtu sausu oru, didesnes žaizdas patepant sodo tepalu ar kita dezinfekuojančia priemone. Nugenėtos šilauogės žydi truputį vėliau, sustambėja uogos, tų metų derlius sumažėja, bet sekančiais metais žymiai išauga. Genima paliekant krūme 6–8 skirtingo amžiaus stiebus.

Kova su ligomis ir kenkėjais. Saugantis ligų pirmiausia reikia atrinkti sveikus sodinukus. Jie turi turėti tvirtus, gerai išsivysčiusius ūglius su sveikomis viršūnėlėmis, lapai ir stiebai turėtų būti be dėmių. Didžiausius nuostolius šilauogynams padaro grybinės ligos, kurios pažeidžia įvairias augalo dalis: stiebus, jaunus ūglius, lapus, žiedus ir uogas. Pavojingiausių ligų sukėlėjų grybiena formuojasi gilesniuose audiniuose. Labiausiai paplitusios ligos – stiebų deguliai (sukėlėjas Fusicoccum putrefacens Shear), vėžys (sukėlėjas Phomopsis vaccinii Shear), kekerinis puvinys (sukėlėjas Botrytis cinerea Pers.), filostikozė (sukėlėjas Phyllosticta vacinii), moniliozė (Monilia vacinii) ir kt. Kovojama su grybinėmis ligomis, naudojant įvairius fungicidus, su kenkėjais – insekticidus, tačiau tinkamu laiku ir tirpalai turėtų būti mažų (0,1–0,2 proc.) koncentracijų, nes juk patys uogas valgysime ir vaišinsime draugus, o be to, didelės koncentracijos tirpalai gali pažeisti taip naudingą augalui mikorizę.

Uogų naudingumas. Šilauogės – jaunystės uogos, nes jose sukaupiamas didžiausias antioksidantų kiekis. JAV Žemės ūkio skyriaus Žmogaus mitybos dėl senėjimo tyrimo centras tyrė šilauoges ir iš tirtų 43 šviežių uogų, daržovių bei vaisių pavyzdžių nustatė, kad šilauogėse aptikta daugiausia antioksidantų, todėl jos sėkmingai gali būti naudojamos, kovojant ir užkertant kelią vėžiniams susirgimams. 2009 m. JAV žurnalas „Forbes“ paskelbė sveikiausių pasaulyje maisto produktų penketuką, kuriame pirmoje vietoje yra šilauogės.

Uogos vertinamos dėl daugelio jose esančių naudingų veikliųjų medžiagų. Jos nesukelia ir net palengvina esamas alergijas. Liaudies medicinoje (ne lietuvių) minima, kad šilauogė gydo 5 vėžinius susirgimus: prostatos, krūties, stemplės, storosios žarnos ir skrandžio. Žurnale „Cancer Causes Control“ (JAV) paskelbto tyrimo išvadose teigiama, jog A, C, E vitaminų ir folio rūgšties vartojimas siejamas su 24–30 proc. mažesne rizika susirgti gaubtinės žarnos vėžiu. Sultys gali būti naudojamos kaip vaistas, sergant bronchitu, sloga. Uogų nuoviro kompresais gydoma egzema, nudegimai, negyjančios opos. Sodinių šilauogių veikliosios medžiagos yra organinės rūgštys: gintaro, citrinos, chino, elago; vitaminai A,E,C, kurie yra natūralūs antioksidantai; angliavandeniai, kurių 50 proc. sudaro fruktozė ir 49 proc. gliukozė, jie tinka diabetikams; pektinai suriša ir pašalina iš organizmo sunkiuosius metalus, radioaktyvias medžiagas; antocianinai stiprina regėjimą, mažina akių nuovargį, saugo nuo glaukomos ir kataraktos; ir dar daug kitų gerų savybių.

Japonijoje šilauogės vadinamos „akių“ uogomis, nes mažina įvairius uždegimus; fenoliniai junginiai apsaugo ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio, stabdo senėjimo procesus, pasižymi antikancerogeniniu, antisklerotiniu, antiuždegiminiu veikimu, didina atsparumą radiacijai, stiprina kraujagysles, reguliuoja vidaus sekrecijos liaukų darbą; įvairios bioaktyvios medžiagos gerina apetitą ir žarnyno darbą, saugo nuo šlapimo takų uždegimo ir mažina jų infekcijos riziką; vertingas vitaminas K, kurio pagrindinė funkcija – reguliuoti kraujo krešėjimą, taip pat kaulų formavimąsi ir gijimą, jis dalyvauja gliukozės pavertime į glikogeną. Naujausiais Japonijos ir Amerikos mokslininkų duomenimis nustatyta, kad vitaminas K tirpina ant kraujagyslių sienelių susikaupusį cholesterolį ir kalcio nuosėdas, o ištirpintas medžiagas perneša į kaulus ir tokiu būdu organizmą saugo nuo osteoporozės.

Šilauoges geriausiai valgyti šviežias, nes tada visų gerųjų substancijų aktyvumas didžiausias. Visi perdirbimo procesai, tokie kaip virimas, kepimas, džiovinimas, ar šaldymas sumažina šių junginių aktyvumą net iki 50–60 proc.

Dabartiniu metu mugėse, medelynuose tikrai didelis pasirinkimas įvairių sodinės šilauogės veislių – tiek aukštaūgių, tiek vidutinio aukštumo ar žemaūgių. Skiriasi jos uogų skoniu, jų prinokimo laiku, todėl būtina kokybiška informacija apie parduodamas veisles, ko deja, labai pasigendu. Todėl siūlau patiems pirkėjams prieš perkant pasidomėti šilauogės veislėmis ir pirkti jau iš anksto pasirinkus. Tikrai nenusivilsite įsigiję „Earliblue“, „Bluehaven“, „Brigitta Blue“, „Chandler“, „Bonifacy“, „Patriot“, „Bluecrop“, „Spartan“, „Bluejay“ ar „Northblue“ veisles.

VU Botanikos sode auginama apie 50 sodinės šilauogės veislių. Kauno VDU Botanikos sode jų auginama daugiau ir ten su šilauogėmis dirba mokslininkai, kuklesnę kolekciją turi Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas, bet būtent Botanikos instituto mokslininkai V. ir Z. Butkai 1969 m. atsivežė pirmąsias sodines šilauoges ir pradėjo tyrimus su jomis. Tai kultūra, kurios populiarumas ir po beveik 50 introdukcijos metų ne mažėja, bet net ir auga.