- Irmantai, ar nebūtų per drąsu prašyti Tavęs pabandyti apibendrinti privačius miškus ir miškų savininkus? Kaip keitėsi patys miškai, ūkininkavimas juose, miško savininkų patirtys, problemos, lūkesčiai?
- Pameni, seniau esame apie tai kalbėję ir bandėme spėlioti – įdomu, kaip atrodys privatūs miškai po dešimt, dvidešimt metų? Tai tuomet, jei teisingai pamenu, nutarėme, kad tikrai turėtų stambėti privačios miško valdos, gerokai paaugti miškininkystės kokybė, ir jaunėti miško savininkai. Iš esmės viskas taip ir atsitiko, tik su keliais nedideliais nukrypimais. Ko negalėjome prognozuoti, tai, kad vidutinė privati miško valda išliks tokia pati, apie tris hektarus, tik keitėsi miško savininko valdomo miško plotas. Dažnai stambesni savininkai miško plotus didino, o smulkesnes valdas valdo vis didesnis savininkų skaičius. Taip yra dėl to, kad miško savininkai savo turtą palieka vaikams ar vaikaičiams. Jų vis daugėja, o valdos plotas lieka toks pat. Juk ir skaldant valdos, jei jas padalinus vienam miško savininkui, nebus didesnės kaip 5 hektarai ploto, negalima. Lietuvoje turime šeimos miškus. Toks modelis, kuomet aštuonis hektarus miško valdos šeši žmonės. Tai jei prieš dešimt metų savininkų buvo šeši, tai dabar dažnu atveju bus aštuoni ar dar daugiau.
Kitas tuomet neprognozuotas veiksnys tas, jog pradės formuotis aiškiai išreikštas profesionalių privačių miškininkų luomas, kuris investuoja į miškus, juos kerta, atsodina, perka ir apželdo netinkamas žemės ūkiui žemes. Kitaip tariant, užsiima normalia miškų ūkio veikla - vieni su geresniais, kiti su prastesniais ekonominiais, ekologiniais ar kitais rodikliais.
Anksčiau eidamas per miškus pagal vaizdą galėjai nesunkiai atskirti, kur privatus, o kur valstybinis miškas. Pastarieji buvo žymiai geriau sutvarkyti. Dabar jau labai sunku tą atskirti ir ne todėl, kad suprastėjo valstybinių miškų tvarkymas, o kad pagerėjo privačių. Juk ir miško rangovai tie patys dirba tiek urėdijai, tiek kokiam fiziniam asmeniui, kuris turi miško. Beveik neliko visiškai netvarkomų privačių miškų.
- Sutik, kad dar ne taip senai dalis visuomenės ir miškininkų formavo nekokį privačių miškų įvaizdį.
- Aišku, miške galima buvo ir galima bus rasti visokių nukrypimų nuo teisės aktų normų, todėl kartais kritikos miškininkavimo kokybei susilaukdavome ne be pagrindo. Tačiau būta ir sąmoningo kenkimo privataus miškų sektoriaus įvaizdžiui atvejų, norint nukreipti dėmesį nuo savo daržo problemų. Didysis, vyresnis brolis už išdaužtą langą namuose žaidžiant futbolą tėvams ima kaltinti jaunesnį brolį. Tai toks būtų vertinimas su pavyzdžiu. Dabar situacija keičiasi, dėl kelių priežasčių. Pirma, privatūs miškai tvarkomi kur kas geriau nei anksčiau - juose dirba kvalifikuoti miškų specialistai. Antra, valstybiniame miškų sektoriuje dirbantys žmonės ir patys tapo miško savininkais - kai kurie stambiais. Todėl kažkaip ir kritikuoti nebe išeina. Trečia, miško savininkų balsas jau pradedamas girdėti, todėl jį pradeda vertinti.
Kita vertus, anksčiau buvo kur kas daugiau žmonių, kurie norėjo parduoti miško valdą. Ir visai suprantama, kodėl – jis ar ji gyvena toli nuo miško, ta valda užima kelis hektarus, o dar ir nusimanyti apie miškus reikia. Todėl ateina į galvą vienas vienintelis racionalus sprendimas – parduoti. Ir skelbimų apie perkamus miškus buvo daug - pilni rajoninių laikraščių paskutiniai puslapiai. Dabar miško žemės rinka yra aprimus, daugelis tų, kurie norėjo parduoti miško valdą, tai jau padarė. Iš tikrųjų tai nuo to geriau miškui, nes jis įgavo tikrą šeimininką ir tai daugeliu atveju yra tas privatus miškininkas.
- Ar didelė konkurencija privačiame miškų ūkyje?
- Milžiniška. Retai kada miško savininkas, kuris nemato prasmės ūkininkauti ar dėl kitų priežasčių nori parduoti miško valdą, sulaukia vieno pasiūlymo pirkti mišką. Realybėje yra taip, kad jis gauna kelis pasiūlymus su miško valdos įvertinimu ir gali rinktis pagal kainą ar kitas savybes, kam parduoti miško valdą. Taip pat konkuruojama ir paslaugų sferoje, net įsigyjant miško sodmenis tenka konkuruoti, nes geros kokybės sodinukų pas mus dažnai trūksta.
Labai vertinami aukštos kvalifikacijos kirtėjai, kurie teisingai nuleidžia medžius, nežaloja greta esančių medžių, racionaliai supjausto medžio kamieną į sortimentus. Ką jau kalbėti apie miškotvarkos specialistus, kurie kartu su miško savininku protingai planuoja ūkinę veiklą miške ir tai sudėlioja į miškotvarkos projektą.
- Kaip Tau skamba apibūdinimas miško ūkininkas?
- Čia gal labiau tinka apibūdinti privačiam miškininkui, kuris miškininkauja savo valdoje ar valdose ir iš to miškininkavimo turi nuolatines pajamas (beje ir išlaidas). Taip pavadinti miško savininką, kuris mišką prisimena kas penkti metai, kai vykdomi kirtimai, neapsiverstų liežuvis. Na, koks ten ūkininkas, jei neprisiverčia per metus bent kartą į savo valdą nuvažiuoti?
Dažniausiai miško savininkai patys miškų netvarko. Anksčiau bandė taip daryti, įsivaizduodami, kad patys geriausiai viską padarys (nacionalinis lietuvių bruožas) - ir iškirs, ir parduos medieną, ir kelius sutvarkys, ir dar atsodins. Daugelis nudegė ir dabar samdo specialistus. Taip ir turi būti. Čia dar viena tendencija, atsakant į prieš tai buvusį klausimą, kaip keitėsi privatus miškų ūkis mūsų šalyje.
Privačios įmonės, kurios valdo miškus, yra visai kas kita. Tai tikrų tikriausi miškų ūkiai su savo teritorijomis, miškininkavimo supratimu, tradicijomis, mokumu, efektyvumu, net technologijomis. Ypač tai pasijuto, kuomet į privačius miškus buvo nukreipta europinė parama. Sakyčiau vienas tų retesnių atvejų, kuomet pinigai skiriami ir išleidžiami ne tik prasmingai, bet ir reikalingiems darbams atlikti. Na, kad ir jaunuolynų ugdymas. Ekonomiškai brangus malonumas, kuris atsipirks po kelių dešimčių metų. Bet jį daryti reikia dabar, nes tik tuomet išaugs aukštos kokybės medynai.
Aš esu didelis europinės paramos miškams šalininkas. Matau, kaip ji teigiamai veikia ūkininkavimą. Ką jau kalbėti apie netinkamos žemės ūkiui žemės apželdinimą. Kokie trys tūkstančiai hektarų apsodinami naudojantis parama. Tai trečdalis visų atkuriamų medynų Lietuvoje. Pasaka.
- Nedažnai išgirsi padėką paramos mechanizmams, greičiau kritiką - neva popierizmas, patikros, priekabiavimas.
- Kritikuoti gali nebuvęs miške. Nelietuviškai pasakysiu, kad vaizdas į teigiamą pusę pasikeitė „ant akių” ir tai didelis europinės paramos pasiekimas.
Reikia suprasti paramos administratorius, kad ir jie mokosi. Ne viskas pavyksta iš pirmo karto, kaip kad kartais ir pasodintas miškas neprigyja ne dėl sodintojo kaltės ar prastos medelių kokybės, bet dėl sausros. Tenka pakartotinai sodinti. Sutinku, kad patys paramos skyrimo ir administravimo mechanizmai yra ganėtinai biurokratiški, tačiau negali gauti dykai pinigų ir tikėtis, kad nereiks už juos atsiskaityti. Apskritai, raginčiau neteisti, ramiai ir su pozityvu žvelgti į pokyčius privačiuose miškuose.
- Gerai, nuo paramos, kurią vertini teigiamai, pereikime prie kitos temos. Pasigirsta nuogąstavimai, kad per daug eksploatuojami atvėjiniai ir einamieji kirtimai.
- Pala, o kas dar be savininko už jų priežiūrą atsakingas? Valstybinė tarnyba. Jie tvirtina projektus, kuriuose nustatomas kirtimų intensyvumas, prieš tvirtinant projektą, važiuoja į vietą. Po kirtimų dar kartą tikrina miške, kaip kas atlikta. Jei ūkinės priemonės patvirtintos, ir kirtimų metu iškirstas toks kiekis medienos, koks ir buvo numatytas, vadinasi, jie iškirsti teisėtai. Tokiu atveju išgirsti aimanavimus, kad va, privatūs miškininkai perkerta einamaisiais ar atvėjiniais kirtimais, yra mažų mažiausiai nesolidu.
Taip, pasitaiko atvejų, kuomet miškininkai per daug iškerta, o likusius po kirtimo medžius išverčia stipresnis vėjas, pasidaro vos ne plynas kirtimas, bet dalis atsakomybės tenka ir kontroliuojančioms tarnyboms. Galų gale negalima paėmus atskirus atvejus visko apibendrintai versti ant visų miško savininkų. Tai yra lengvas kelias mušti ir taip silpną.
- Prieš daugiau nei dešimt metų kilo iniciatyva pradėti riboti kirtimus neva taip siekiant padėti apsaugoti perinčius paukščius. Apie šių ribojimų, kurie atneša didelių nuostolių miškų ūkiams, aplinkosauginį efektą, deja, neteko girdėti.
- Teigti, kad ribojimai prisidėjo prie geresnės paukščių apsaugos, negaliu. Reiktų atlikti rimtą, neangažuotą vertinimą. Tačiau bendrąja prasme, paskutiniais metais miškuose padaugėjo tiek žvėrių, tiek paukščių. Kormoranas yra vienas pavyzdys, kurį žino visa šalis. Aiškiai pagausėjo gervių. Kai buvome studentai, mus veždavo į tolimiausių miško masyvų palaukes parodyti, kaip atrodo gervės. Dabar jų pilnos pakelės, tuoj bus tiek, kiek ir gandrų. Pagausėjo ir kitų gyvūnų, gal tik jie ne taip aiškiai matomi, tačiau miško savininkai labai aiškiai mato to pagausėjimo pasekmes – nuėstus jaunuolynus. Ateina laikas galvoti, kaip kompensuoti ne tik vilkų ir šernų daromą žalą ūkininkams, bet ir kanopinių žvėrių miškų jaunuolynams. O dar svarbiau ne kaip kompensuoti žalą, bet pagalvoti, kaip tą žalą sumažinti iki minimumo. Bet šiais klausimais tiek ir iš medžiotojų, tiek iš Aplinkos ministerijos visiška tyla. Suprask, savininko reikalas pirkti ir naudoti visas įmanomas apsaugos priemones – juk prieš tai nukirtai mišką ir gavai krūvą pinigų.
Daugiau skaitykite čia.
