– Gamtoje jau pasirodė pirmieji jaunikliai. Ką daryti su jaunikliais, rastais gamtoje?
– Reikėtų džiaugtis, kad žmonės turi vertybių, nėra bejausmiai ir domisi gamta. Išėję į gamtą ir pamatę iš lizdo iškritusius ar kitaip nukentėjusius jauniklius (žinduolių jau yra, paukščių jaunikliai irgi tuoj pasirodys), pradedame galvoti, kad jie yra bejėgiai ir juos reikia gelbėti. Tačiau gelbėdami neretai juos pasmerkiame žūčiai. Gyvūnas turi gyventi gamtoje, o ne narve, kartais jis žūsta mums jį gelbstint.
Moralinių ir etinių žmonių tarpusavio santykių perkėlimas gyvūnijai yra klaidingas ir netgi ydingas. Mes galime pakenkti gyvūnams. Derėtų prisiminti, kad gyvūnai neturi jausmų, nežino, kas yra meilė. Mus gali suklaidinti filmai, kuriuose rodoma apie žmonių prižiūrimus gyvūnėlius, apie gamtoje gyvenančių plėšrūnų išgelbstimus žmones. Taip nėra.
Žinoma, kartais žmonės tikrai išgelbsti gyvūnus. Pavyzdžiui, pamatę vandens paukštį, pakliuvusį į senus žvejybinius tinklus ir praradusį koją, jie paukštį išgelbėjo ir dabar tas paukštis gyvena su žmonėmis. Kitas atvejis buvo, kai žmonės pamatė, kad gulbės snape įstrigo žvejo kabliukas su ilgu valo gabalu, ją sugavo ir pašalino kabliuką. Paukštis išgyveno. Tačiau yra buvę ir tokių atvejų, kai žmonės, pamatę ežiuką, nusprendė, kad jam šalta, todėl nešėsi į namus, baksnojo į nosytę. Jie nusprendė, kad ežiukas nesusiriečia į kamuoliuką, todėl jį reikia gelbėti.
– Ar žmonės dažnai skambina pasikonsultuoti?
– Tokių skambučių būna ne vienas. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriuje jų daugėja gausėjant jauniklių skaičiui gamtoje.
– Nejaugi žmonės iš tikrųjų galvoja, kad ežiukui gali būti šalta?
– Tai – žinių ir švietimo spraga. Žmonės nežino, kad vis tiek tam tikra dalis gyvūnų gamtoje žūsta. Kuo daugiau viena ar kita gyvūnų rūšis atsiveda jauniklių, tuo daugiau jų žūsta. Įsivaizduokime, kas būtų, jei visos varlės, visi buožgalviai išgyventų. Mažiau palikuonių žūsta tų gyvūnų, kurie atsiveda 1–2 jauniklius.
– Bet jauniklių žūtys yra natūralus procesas, gamtoje tai įprasta?
– Taip, gamta sudėstyta į piramidę. Viršuje yra plėšrūnai, kurie minta tais mielais pūkuotukais jaunikliais. Kartais mamos klausia, kaip tai paaiškinti vaikams. Apie tai reikėtų paaiškinti lygiai taip pat, kaip mes aiškiname ir apie kitus sudėtingus dalykus.
– Bet ką reikėtų daryti, pamačius iš lizdo iškritusį jaunikį? Palikti?
– Gamtininkai siūlo jauniklių vedimo ir auginimo metu kuo mažiau lankytis gamtoje, ypač miško glūdumose, kur tų jauniklių yra. Po žmonių apsilankymo šiuo jautriu metu kai kurie gyvūnai pasibaidę gali palikti jauniklius, todėl nereikėtų jų gąsdinti. Jeigu jau parsinešame gyvūną, reikėtų prisiimti atsakomybę. Antoine`as de Saint-Exupery yra pasakęs, kad turime būti atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome. Šuniukus, kačiukus žmonės jaukino tūkstančius metų, bet laukiniai gyvūnai nėra taip greitai prijaukinami ir tikrai nebus tokie mieli, kokių mes norėtume. Parsineštas voveriukas ims viską graužti, laipioti, sugadins mūsų baldus.
Patariama žmonėms prašyti veterinarų pagalbos, bet daug žmonių, pamatę veterinarų paslaugų kainas, bando rastus jauniklius kam nors atiduoti, ieško organizacijų, įvairių centrų. Deja, skambučių būna tiek daug, kad tiesiog nėra galimybės visus priimti.
– Dabar būtų protingiausia susilaikyti nuo landžiojimo po krūmynus miškuose ir palikti tuos jauniklius ramybėje?
– Taip, nes pas kiškutį galimai sugrįš jo mama, pas stirniuką – taip pat. Reikėtų vengti eiti artyn prie jauniklių, nes, paglostę juos paliekame, žmogaus kvapą, kiškučiai ar stirniukai dėl to gali nebesulaukti tėvų.
– Kiek apskritai tų jauniklių pavasarį žūsta?
– Tai priklauso nuo sistematinių grupių. Kuo viena ar kita rūšis susilaukia daugiau jauniklių, tuo daugiau jų žūsta, kartais net 30–90 proc. ir daugiau. Kai kurių paukščių net kas trečias paukštelis žūsta.
