Tiesa, dabar daugumą tokių vietų gina įstatymas – jose įsteigti draustiniai, rezervatai, bet kai kurie „gudruoliai“ sugeba ir įstatymus apeiti, ir dar „nuskriaustus“ pavaidinti. Dėl to neretai kyla ir ginčų, net konfliktų, o juos tuoj pat sau naudinga linkme stengiasi pakreipti kitokį požiūrį į miškus turintys žmonės, daugiausia, kuriems miškai tėra patrauklus masalas. Tuo tarpu miškininkai, kurie dažniausiai net nežino apie miško žemėje vykstančias nelegalias ar neaiškiu būdu „legalizuotas“ statybas, dėl to atsiduria labai nemalonioje situacijoje...
Viena tokių „pagarsėjusių“ vietų – Kamšos draustinis Noreikiškėse, netoli Kauno. Niekas negalvojo apie kraštovaizdžio sudarkymą, kuomet gyvenamaisiais namais buvo užstatyta visa galima statyboms panaudoti draustinio teritorija, iki pat šlaitų. Jei kai kuriems žmogystoms gamtos vertybės ir nerūpi, tai bent pagalvotų apie savo saugumą – kaip privažiuotų prie augančių unikalių masyvų gaisrininkai, jei kiltų miško gaisras?...
Tačiau griauti pastatytų namų negalima, nes, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, atsakomybės už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus valstybė negali perkelti privatiems asmenims. Todėl valdžios institucijų klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens, sąskaita, o riziką už padarytas klaidas, kitaip sakant, visas galimas išlaidas, susijusias su minėtų klaidų atitaisymu, turi prisiimti valstybė...
Dabar iškilo grėsmė kitam unikaliam gamtos kampeliui – žemyninėms kopoms. Kaip žinia, kopas vėjas paprastai supusto smėlėtuose pajūriuose, paežerėse, paupiuose, dykumose. Tai, vadinamos, judriosios kopos, kurios slenka vyraujančio vėjo kryptimi nuo kelių centimetrų iki kelių metrų per metus. Kuomet kopos nustoja judėti ir apauga augalija, jos tampa negyvosiomis. Tokių kopų sutinkama ir toliau nuo jūros, o kai kur jos dar atviros – visai tokios pat, kaip Kuršių nerijoje... Tai retas ir nuostabus gamtos reiškinys, kuris aptinkamos tik Varėnos miškuose, o Širvintų rajone po Žaliosios girios masyvu. Tačiau šių miškų laukia rimti iššūkiai: planuojama tiesti dujotiekio jungtis tarp Lenkijos ir Lietuvos. Dalis praeis kaip tik per Žaliosios girininkijos miškus.
Tiesa, dujotiekio trasa yra tarptautinės reikšmės objektas ir suprantamas kaip viešasis interesas. Kita vertus, šiam kraštui tai anokia naujiena, dujotiekio trasa jau senai ten yra ir ji nutiesta aplenkiant žemynines smėlio kopas. Netrukdo ji ir vietos gyventojams, nes servitutai buvo įrašyti jiems atgaunant jau žemę. Tad kam šovė į galvą mintis dabar pakreipti ją per unikalų gamtos paveldo objektą? Be to, Žaliosios giria atlieka ir rekreacinę funkciją, nes ji yra pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Ukmergės ir pasižymi didele biologine įvairove, o ypač bruknių, mėlynių ir grybų gausa. Todėl visą vasarą, iki pat rudens, joje kasdien apsilanko daugybė Vilniaus, Ukmergės ir kitų vietovių gyventojų...
Kaip žinia, miškų išsaugojimui visais laikais buvo skiriamas ypatingas dėmesys, nesvarbu, kokia valdžia administravo Lietuvos žemelę. Pradžioje miško apsaugą reglamentavo įvairūs papročiai ar net draudimai. Miškų apsaugai skirti atskiri skyriai jau 1435 m. Jogailos išleistame statute ir visose kituose – 1529 m., 1566 m. ir 1588 m. – Lietuvos Statutuose, trys straipsniai miškų apsaugai buvo skirti 1557 m. Žygimanto Augusto pavedimu išleistame Valakų reformos įstatyme. Okupacinė carinės Rusijos valdžia irgi tvarkė miškus vadovaudamasi 1839 m. caro patvirtintais Girininkų korpuso nuostatais, laikė miškų sargybą.
Atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, miško naudojimas iš karto buvo apibrėžtas teisės aktais, o miškų plotai visą praėjusį šimtmetį, net sovietmečiu, tolygiai buvo didinami, jau nekalbant apie unikalių gamtos kampelių išsaugojimą. Vadovaujantis Miškų įstatymu, valstybinio miško žemė iki šiol gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais ir nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Tai – valstybinės svarbos objektai, inžinerinės infrastruktūros, visuomeninės paskirties ir bendrojo viešo naudojimo teritorijų formavimas, naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijų, kuomet nėra galimybės eksploatuoti šias iškasenas ne miško žemėje, formavimas.
Šiuo atveju manau, kad galima išvengti unikalaus miško niokojimo. Šiuo konkrečiu atveju iš pirmo žvilgsnio, atrodo, dujotiekio jungtis tarp Lenkijos ir Lietuvos turėtų būti suprantama kaip viešasis interesas. Tačiau tiesiant dujotiekį naująja trasa gali būti pažeistos dalies gyventojų teisės į nuosavybę ir jų teisėti lūkesčiai, o ypač tai liečia įsigijusius žemės sklypus šioje vietovėje naujai. Kaip žinia, teisė saugo ir gina tuos teisėtus lūkesčius, kuriuos asmenys gali turėti, atsižvelgiant į ankstesnius viešosios valdžios institucijų veiksmus.
Sužinojusi apie tokius planus, pirmiausia susirūpino Plikiškių kaimo bendruomenė, nes sprendimas tiesti naująją trasą aplinkkeliu buvo priimtas, neatsižvelgiant į suinteresuotųjų šalių interesus. Ką dabar apie sprendimą tiesti dujotiekį per žemynines kopas galėtų pasakyti valstybinio miško valdytoja – valstybės įmonė Ukmergės miškų urėdija ar Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos? Juk įgyvendinus tokį projektą, šiame plote miško atkurti jau nebebus jokios galimybės... Taigi, kas galėtų atsakyti, dėl kokių priežasčių buvo pasirinktas brangesnis, o ne visiems daugeliu aspektų priimtinesnis variantas ir kas gali paneigti, kad niekas iš tokio sprendimo neturės asmeninės naudos? Aišku tik, kad Lietuva tuomet galės tarti „sudie“ šiam unikaliam gamtos kampeliui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
