Būtent taip ir būna. Tūno tada elniai šabakštynuose. Tik va... tie uodai. Kai gegužę jų spiečiai ima negailestingai persekioti žvėris, o ypač elnių patinus, kurių švelni, kraujo indų išraizgyta oda dengia besistiebiančius naujuosius ragus ir masina įkyrius kraujasiurbius. Tuomet nelieka nieko kita, kaip keliauti į atviresnes, saulės nutviekstas, vėjo perpučiamas vietas ir taip gelbėtis nuo uodų. Neretai gegužę ar birželį tokie ragus auginantys patinėliai grupėmis net dienas praleidžia gulėdami sužėlusiose aukštose žemės ūkio kultūrose.
Nešioti didžiulius, 8, 10 ar 12 kilogramų sveriančius ragus alkaną žiemą – rimtas išbandymas elnio patinui. Toks išbandymas – gamtos sukurtas mechanizmas, kad išliktų tik stipriausieji, kuriems ir bus patikėta rudenį pratęsti elnių giminę. O štai baigiantis žiemai ragai nukrenta. Paprastai pirmieji savo karūnas numeta vyriausieji, geriausius ragus nešiojantys žvėrys. Jauni elniai antrųjų, trečiųjų ragų netenka kovo viduryje, tad šį mėnesį matyti raguotų elnių būrelius – dar jokia staigmena. Pirmieji ragai, priklausomai nuo gyvūnų fizinės būklės, gali puošti jaunuolių galvas net iki pat gegužės.
Kadangi ragai lemia elnio statusą ir rangą grupėje, tai paprastai dominuojantys, geriausius ragus turintys ir aukščiausią rangą tarp patinų užimantys elniai visus „juodus“ darbus paveda atlikti silpnesniems. Pavyzdžiui, vesti elnių grupę ir kartu prisiimti didžiausią riziką, jeigu kelyje tykotų pavojus. Tačiau kai dominuojantys patinai numeta savo karūnas, jie praranda ir savo statusą. Na, bent jau kuriam laikui jiems tenka pabūti ir pastumdėlio vietoje. Dėl to kovo mėnesį elnių grupės priekyje visada išvysite beragį vedlį. Tik ilgai tai netrunka: elnių būriai greit pabyra į mažesnes grupeles ir žvėrys išsiskirsto pavieniui, kol vėl pamažu užsiaugina savo karūnas.
O kas šiuo metu vyksta gamtoje, galite išvysti geriausiose Lietuvos laukinės gamtos fotografų klubo NATUREPHOTO.LT savaitės nuotraukose.
