Negalime skųstis žiema – ji, ką turėjo, ir dabar atidavė. Bent jau sniego keletą porcijų, kad vandens daugiau būtų... O iš tikrųjų mes jau pamiršome, kaip atrodo tikra žiema. Ir jos režimas, kai šaltis užrunka iki kovo galo, dabar mums būtų baisus, daugeliui – bauginantis ir gresiantis neišsprendžiamomis kliūtimis.
Dabar mūsų žiemos – lyg lengvas pasivaikščiojimas. O vasariui persiritus antron pusėn jos, jei tik nelyja ir nekrinta šlapdriba, taip ir vilioja į gamtą. Ar verta spirtis šioms vilionėms?
Mes vis norime būti greitesni už laiką. Net už žiemą ir pavasarį. Štai ir dabar, suradę vieną kitą nedrąsiai pakilusį žibuoklės žiedelį, staiga paskelbiame, kad visa Lietuva žibuoklėmis žydi. Pamatę žvalgybon plasnojančią pempę, patikime, kad jos jau visos suskrido. O iškritus sniegeliui dūsaujame, kad mus ir vėl užgriuvo žiema. Tas sniegelis, žinoma, nutirpo, kliustelėjęs naują taip lauktą vandens porciją, pempės pasimetė kažkur tarp grumstų ir kupstų. O žibuoklės kils kasdien, vis naujos.
Vasario 24-oji yra Vieversio diena. Dabar ji lyg ir logiška, nes jie Lietuvoje jau stebėti ir girdėti. Prieš 30 metų vasarį jų niekas nesitikėdavo ir nelaukė.
Iki šiandien sugrįžo daugiau kaip 10 svetur žiemojusių paukščių rūšių. Nebūtinai jas visas matėme, nes kai kurios – ne visiems žinomos. Be to, stebėtojų Lietuvoje yra tikrai nedaug, nors, jei palyginsime netolimą praeitį, matysime labai džiugių pokyčių.
Geriausiu paukščių pasaulio stebėjimo pavyzdžiu yra mūsų kaimynai kitapus Baltijos – suomiai ir švedai. Ypač suomiai. Bet koks retesnis paukštis čia surandamas ir per akimirką sutraukia dešimtis (ar net šimtus) stebėjimo vamzdžiais apsiginklavusių žmonių. Gal todėl Suomijos paukščių faunos sąrašai yra visai kitokie – kur kas gausesni.
Skeptikas, drybsantis ant sofos prieš televizorių, gali pasakyti, kad suomiai gyvena kur kas geriau, kad jie turi daugiau laiko. Jeigu jis pats atsikeltų nuo tos savo sofos ir keliautų į gamtą, visų pirma būtų daug sveikesnis, galėtų prisijungti prie kitų sveikai gyvenančių žmonių (nekalbu apie tuos, kurie be tikslo laksto po gamtą) ir atrastų pomėgį, kuris praskaidrintų gyvenimą.
Reikia pavyzdžių? Prašau: Kuršių nerijoje gyvenantis Suomijos garbės konsulas Lietuvoje Kristeris Castrenas per porą dešimtmečių stebėjimų surado begalę Lietuvai naujų, retų, nematytų paukščių, ir dar knygą apie juos parašė.
Kol kas aktyviausiai gieda zylės. Oho, kaip jos drioskia nuo ryto ankstumos. Ar žinote, kada šįryt pirmą kartą tilindžiavo zylė? Vėl pramiegojote? Paskubėkite, gal dar suspėsite ten, kur ore vartosi savo vestuves švenčiantys krankliai. Arba išgirsite vieversiuko čirenimą. Dar nelabai pavasarišką, lyg nesustyguotą, tačiau kokį mielą... Kur ten iki jo visi pasaulio dainininkai ir kompozitoriai...
Visos pavasario giesmės yra tokios gražios. Tačiau gražios savaip. Yra toks pavasario giesmininkas kurtinys. Jo vardas sako, kad šis paukštis yra kurčias, išeitų – jei kurčias, tai ir klausos neturintis. O be klausos – kaip tu išvingiuosi gražią giesmę? Tačiau kurtiniui kažkas išeina. Ir ne bet kas. Beje, kai kas ima ir sumaišo – kurtinį pavadina tetervinu.
Vasario paskutinė dekada jau pakankamai šviesi. Štai ir dabar diena trunka dešimtį valandų – trimis valandomis ilgiau nei per Kalėdas. Jei šviečia saulė, paukščiai prabunda anksti, gali net anksčiau už mus. Štai šeštą valandą jų jau galima tikėtis. Taip, tokiu metu jau gieda didžiosios zylės, prabunda krankliai.
Krankliams šis metas – labai atsakingas. Vestuvės visada lemia visų metų sėkmę. Jei porai pavyksta rasti gerą vietą lizdui, jei apylinkėse bus iki valios maisto jaunikliams, kranklių šeimos gyvuos. Beje, šie paukščiai be galo išradingi, labai pastabūs. Pamenu profesoriaus Tado Ivanausko aprašytąjį kranklį Krumką. Jo stebėjimai leido profesoriui padaryti išvadą, kad kranklys savo psichika yra tobulas, galbūt esantis net aukščiau už papūgas.
Mūsų gamtoje kranklį vertiname įvairiai. Tačiau, nors paukštis atrodo labai harmoningas, tvirtas, grakštus skrisdamas, nuo to simpatijų jam netampa daugiau. Niekam ne paslaptis – krankliai yra ne vegetarai, jie labai plėšrūs. Nuo jų snapų neišsisuka nei kiškiukai, nei stirniukai, nuo žvitraus žvilgsnio nepaslepiami gervių ar ančių kiaušiniai. Kiekvieną pavasarį apie juos paprastai sužinome tik iš surastų lukštų.
Tačiau ne tik krankliai gali daryti žalą pavasario paukščiams, žvėreliams, bestuburiams. Didžiausia grėsmė – mes patys, kiekvieną pavasarį padegantys pievas ir taip bandantys paslėpti savo neūkiškumą. Jei pievos būtų pernai nušienautos, nuganytos – argi jos degtų? Gamtai tokio mūsų įsikišimo tikrai nereikia. Atrodo, kad mes dar per mažai peršamės į gamtą, pridarome visokių bėdų. O jei dar ugnis... Tie milijonai smulkių bestuburių, tūkstančiai kiškių jauniklių, ežiai, pirmieji ančių lizdai ir daugybė kitos gyvybės sunaikinama šiaip sau.
Vis dažniau sulaukiame klausimų apie inkilus: kokių jų reikia, kaip juos gaminti, sukalti, kur kelti. Visai nesvarbu, iš ko juos kalsime, kaip gaminsime. Tam tinka ir senos, jau naudotos, tik dar tvirtos lentos. Tam gali būti naudojami tuščiavidurio stuobrio rąsteliai. Inkilas turi būti tvirtas, labai sandariu stogeliu, tinkamai pakabinamas. Jei jis lentinis, reikia žiūrėti, kad prie landos priekinės sienelė nebūtų skilusi. Tokiame plyšyje paukščių kojos įstringa ir jie žūsta.
Kokio dydžio turi būti inkilai? Zylėms ir jų dydžio paukščiams jie daromi 25 cm aukščio, viduje skersmuo turėtų būti bent 11 cm, o landos skersmuo – 3,5 cm. Varnėno inkilas – 30 cm aukščio, jo landa – 4,5 cm skersmens. Pelėdinis inkilas – 0,5 m aukščio, landa –15–16 cm.
Beje, jeigu jūsų sodyba prie miškų ežero, prie Neries, Nemuno, Merkio ar kitos didesnės upės, nuošaliau galima iškelti inkilus klykuolėms ir didiesiems dančiasnapiams. Toks inkilas turi būti bent 0,5 m aukščio ar aukštesnis, skersmuo viduje – 30 cm, landa – 16–18 cm.
