- Akcijos „Vilkai kalba“ socialinėje reklamoje įgarsinote avį, kuri skundžiasi vilko elgesiu. Kaip pati vertinate šią laukinės ir naminės gamtos priešpriešą?

- Visiškai sutinku su akcijos pagrindine mintimi, kad reikia apsaugoti naminius gyvūnus nuo galimybės tapti grobiu. Žinoma, jeigu jau yra tokia situacija, jog tie gyvūnai auginami, nes manau, kad žmogus gali puikiai išgyventi ir be gyvūnų. O priešprieša atsiranda tikrai ne dėl vilkų ar kitų plėšrūnų kaltės. Juk laukiniai gyvūnai vadovaujasi instinktu išgyventi, o žmogus vis dėlto yra mąstanti būtybė ir jeigu jau prisijaukino gyvulius ir rūpinasi jais, t. y. augina, maitina juos, tai turėtų ir pasirūpinti, kad nesuvaldoma gamta jų nepasiektų.

- Ar manote, kad realu sumažinti šią priešpriešą tarp vilko ir ūkininko? Kokiomis priemonėmis?

- Tikrai realu, įmanoma ir pati akcija pasiūlo sprendimo variantus. Problema turbūt yra baimėje. Žmonės nenori prarasti savo gyvulių, todėl naikina nelaimių pasekmes – plėšrūnus vilkus, bet ne priežastis – kodėl jie patenka į žmonių ūkius. Jei ūkininkai pasistatytų tinkamas tvoras, kurios sulaikytų vilkus, tuomet naminiai gyvuliai nenukentėtų. Žinoma, tam reikia investicijų, bet manau, kad praradus avį, nuostolis ūkininkui didesnis, o vieną kartą pastačius aukštesnę ir tvirtesnę tvorą, būtų apsisaugota nuo visų būsimų avių medžioklių.
Aktorė Severina Špakovska / Tadward nuotr.

- Vieniems vilkas yra mitologizuotas pasakų herojus, kitiems – miško sanitaras, tretiems – didžiulė grėsmė jo gyvuliams ar geidžiamas medžioklės grobis. Kas Jums yra šis didžiausias Lietuvos plėšrūnas?

- Girios karalius. Arba karalienė. Nežinau ar tai susiję su mitologija, ar labiau su pačia gamta, bet man vilkas – labai taurus gyvūnas. Iki šios akcijos niekada nesusimąsčiau, kokia yra jo paskirtis, ar kokią grėsmę jis kelia, bet visada jaučiau ryšį su šiais gyvūnais ir apskritai su gamta – su mišku, jo pasauliu, nes ten kažkaip viskas tikra ir tyra. Vilkai gyvena bendruomenėje, jie vienas kitą girdi, kartu staugia, veikia išvien. Gyvūnai nemeluoja ir neapgaudinėja. Vilkai man atrodo labai protingi ir jautrūs gyvūnai, turintys ir kažkokios nepaaiškinamos mistikos, kuri traukia. O dar kiek istorijų, kai vilkai užaugina žmonių vaikus! Man jos parodo, jog tikra, nesugadinta, laukinė gamta niekuomet žmogui nepakenks, nebent norės apsiginti arba išgyventi. Manau, turėtume didžiuotis, kad mūsų šalyje XXI-ame amžiuje vis dar yra laukinių vilkų, ir jei jau kišamės į jų gyvenimą, tuomet stenkimės juos ne naikinti, o apsaugoti.

- Kaip Jums atrodo, koks vilko įvaizdis visuomenėje gajausias ir kaip manote, kodėl?

- Manau, kad vilkas, kaip grėsmės simbolis, suvokiamas tik su tuo susiduriančių žmonių aplinkoje. Nežinau, koks to mastas, bet problema yra opi ir ją reikia spręsti. Dar yra ta žmonių dalis, kuri bando savo malonumų poreikius patenkinti medžiodama – šito niekada nepateisinau, nepalaikau ir nesuprantu. Tikrai nežinau statistikos, bet turbūt visgi dažniausias jo įvaizdis yra mitologinis, nes dauguma žmonių gyvena miestuose, kur sutikti vilką – praktiškai neįmanoma. O ir Lietuvos istorija su vilkais „draugauja“.

- Ką naujo apie vilkus sužinojote prasidėjus visuomeninės organizacijos „Baltijos vilkas“ akcijai „Vilkai kalba“?

- Visų pirma, tai, jog egzistuoja su jais susijusi baimė. Tai truputį neramina, bet manau, kad akcija pasieks savo tikslus ir žmonės ras sprendimus, kaip numalšinti baimę ir sumažinti esamą grėsmę naminiams gyvūnams. Dar ir tai, jog vilkai mėgsta „lengvą“ grobį, ir kad tik žmogaus atsakomybė, kokiu grobiu bus jo augintiniai. Be to, manau, kad įsibėgėjus akcijai iš rengiamų paskaitų sužinosiu dar daugiau įdomių dalykų. Sako, kad baimę kelia nežinojimas, todėl tikiu, kad po šios akcijos problemos ims spręstis.