Žvėrys šalčiams pasirengė

„Tokių šalčių sausyje nenuspėjo nei senoliai, nei meteorologai. Geriausi sinoptikai – laukiniai žvėrys: jie užsiaugino storą riebalų sluoksnį, jis gelbėja nuo dabartinių šalčių. Gyvūnams blogiau, jei šalčiai užklumpa pavasarėjant, nes po žiemos jų organizmai būna išsekę“, – didele medžiotojo patirtimi dalijosi „Energetiko“ medžiotojų klubo vadovas, Kamajų girininkas Sigitas Markevičius.

Jo vadovaujami medžiokliai pasirengę papildomai šerti miško žvėris, aikštelėse turi reikalavimus atitinkančias automatines šėryklas, bet kol kas jas pildyti didelio poreikio nėra. Be to, ne visi miško žvėrys lengvai prikviečiami prie žmogaus siūlomo vaišių stalo. „Klubo teritorijoje briedžių negausu, šernų smarkiai sumažėjo, daug turime vilkų, lapių ir elnių. Pastariesiems būsimuose kirtimų plotuose pripjovėme drebulių, palikome šakų, kad jie lengvai rastų mėgstamos medžių žievės ir nedarytų žalos kitiems medžiams“, – dėstė Rokiškio miškų urėdijos miškininkas.

Anot pašnekovo, kitų klubų teritorijose, ypač palei Latvijos sieną, pastebėtos gausesnės šernų šeimynos. O „Energetiko“ medžiokliai tapo vilkų pėdsekiais, nes šių žvėrių pėdų sniege pastebima nemažai. Kaip ir rudakailių lapių, kurių populiacija Kamajų apylinkėse pastebimai išaugusi.

Anot patyrusio miškininko ir jaunųjų miško bičiulių globėjo, laikas pradėti lesinti paukščius. Kamajų girininkija tą daro nuo pat šalčių pradžios – prie pastato pakabinta lesyklėlė nuolat pilna paukščių: zylių, bukučių, žvirblių. Ankstesnėmis žiemomis girininkijos lesykloje geniai taip pat būdavo nereti svečiai, bet kol kas jų nepastebėta. Kaip ir sniegenų.

„Matyt, šie paukščiai maisto susiranda savarankiškai ir žmogaus pagalbos neprašo“, – svarstė S. Markevičius, lesyklėlę pavadinęs „girininkijos gyvąja gamtos televizija“. Prieš kelias dienas laukuose jis matė baltąjį gandrą, bet paukštis žmogaus arti neprisileido. Miškininkas spėja, jog kelias paras šaltį kentęs paukštis neišgyveno, nes gandras neprisitaikęs gyventi prie tokių sąlygų ir be jam būtino maisto.

Jeigu šalčiai nesitrauks ar užklups gausus sniegas, girininkijos globojami Kamajų Antano Strazdo gimnazijos jaunieji miško bičiuliai nuo ateinančio pirmadienio planuoja rinkti pašarus miško žvėrims, vėliau juos drauge su girininku gabens į miško šėryklas.

Stirnoms – obuolių

Rokiškio miškų urėdijos medžioklės plotų prižiūrėtojas Juozas Davainis primena: jeigu pradėjote lesyklėlėse maitinti paukščius, tą daryti būtina kasdien ir pildyti net kelis kartus. Prie globos įpratusiems sparnuočiams bus didelė bėda, jei atskridę į lesyklas ras jas tuščias. Miškininkas sakė, jog prie namų įrengtas lesyklas paukščiai lanko labai aktyviai, tad ir maisto ten turėtų būti nuolat, nes spaudžiant šalčiams sparnuočiai labai greitai išalksta.

„Tik nereikia rūpintis perdėtai. Šaukiama: „Vajėtau, įšalo gulbė tvenkinyje! Bet tam yra priežastis. Kodėl ji neišskrido? Matyt, serga, o gal sparnas lūžo... Ir yra pasmerkta žūti. Tai natūrali gamtos atranka. Juk ir alkanai lapei reikia maisto. Šią, pačią silpniausią, pasigaus vilkas... Tai darniai sustyguota gamtos maisto grandinė ir žmogaus įsikišimas gali pakenkti“, – dėstė patyręs miškininkas ir medžiotojas, skatinantis žmones nepasiduoti bereikalingoms emocijoms dėl vieno ar kito laukinio gyvio.

Pasak J. Davainio, kol kas tikrai nebūtina skubėti su pašarais į miško šėryklas, nes žvėrys patys sugeba susirasti maisto. Šernų, kurių dėl afrikinio kiaulių maro smarkiai sumažėjo, šerti beveik nebereikia, jų šėrimui taikomi griežti reikalavimai, o stirnų ir elnių prie šėryklų lengvai nepriviliosi. Pavyzdžiui, stirnos šėryklose labai mėgsta tik obuolius, o šienas, burokai ar grūdai nėra jų delikatesas.

Lesyklų „meniu“

Pasak J. Davainio, skubant į pagalbą alkį kenčiantiems paukščiams, svarbu nepadaryti didelės žalos. Todėl kiekvienas globėjas turi žinoti, kokį maistą paukščiai mėgsta ir koks jiems nekenkia. Vabzdžialesiams paukščiams (zylėms, bukučiams, geniams ir kt.) tinka kanapių, saulėgrąžų, juodgrūdžių, linų ir spygliuočių medžių sėklos, nesūdyti lašiniai, duona, varškė, kruopos, obuoliai, virti ryžiai, avižiniai dribsniai, sėmenys, aguonos, soros, avižos, pelai. Jeigu pakabinsite sūdytų ar rūkytų lašinių, paukščius kankins troškulys, o jo malšinimas sniegu gali prišaukti mirtiną ligą.

Grūdlesių paukščių mėgstamas racionas – sorų kruopos, kukurūzų grūdai, įvairių grūdų atliekos, linų, kanapių, spygliuočių medžių, moliūginių vaisių ir daržovių sėklos. Galima dėti ir tai, kas liko nuo pusryčių ar pietų stalo: susmulkintų kietai virtų kiaušinių, virtų bulvių, naminiams gyvūnams ir namie laikomiems paukščiams skirto konservuoto maisto, specialių mišinių.

Mūsų krašte žiemojantys smilginiai ir juodieji strazdai bei svirbeliai labai mėgsta šermukšnių, šaltalankių uogas, gudobelių vaisius. O strazdus galima pamaloninti obuoliais, varškės, duonos trupiniais, razinomis be sėklų.

Jeigu turite galimybę paukščius maitinti atokiau tankios civilizacijos esančios sodybos kieme ir jo aikštelėje padėsite paties įvairiausio maisto, tuomet sulauksite daugybės rūšių žiemojančių paukščių: ne tik dažniausių lesyklų svečių žvirblių ir zylių, bet ir kėkštų, kurapkų, geltonųjų startų, svilikų, juodagalvių sniegenų, strazdų, čimčiakų, svirbelių, šiaurės kikilių.