Sniegelis, lietus ir visi krituliai, kurių sulaukėme iki šiol, padėjo žemei, ypač mažiesiems upeliukams, kurių srovės jau virva. Tai dar nėra įprastas šio meto srovenimas – galbūt iki tikrosios žiemos jie gaus dar daugiau vandens ir atgims visa jėga. To reikėtų, nes bet koks šaltukas juos sustabdys, padaugins visą vandenį ir jėgą.
Beje, balos telkšo želmenyse, pievose, dirvonuose. Kaip tai pažįstama ir būdinga kiekvienam rudeniui. Tad gal nieko iki šiol neįvyko? Gal sausra, apie kurią taip ilgai kalbėjome, pasitraukė? O gal jos nebuvo?
Neskubėkime su tokiomis išvadomis – ji buvo ir tebėra. Tai, kas buvo prarasta per visus metus, negali būti grąžinta, kompensuota iš karto. Ypač drėgmės stygius jaučiamas šuliniuose, nes giliausi paviršinio vandens sluoksniai tebėra tušti. Tušti ir šuliniai.
Čia pat gruodžio vidurys ir pačių ilgiausių naktų, tamsiausių dienų metas. Mūsų planuose – šventės, dovanos, Kalėdų Senelis ir kiti malonūs dalykai. Gamtoje, atrodo, yra panašiai. Tiesa, čia dovanų niekada nebūna, nes viską tenka uždirbti, užgyventi, pasiekti ar pelnyti patiems. Tačiau kaip pavadinti šilumą, kuri globoja laukuose bėginėjančių dirvinių sėjikų pulkelius, žoliaujančias gulbes giesmininkes ir stirnas?
Net šernai, kurių pasaulyje prasideda didžioji metų šventė, be vargo snukiais varto neįšalusią žemę ir randa iki valios maisto. jie dabar įmitę, pasiruošę žiemai. Žinoma, dalis šios energijos bus sunaudota rujos metu, kuris dabar prasideda. Šernų ruja – labai intensyvios veiklos, judėjimo metas. Kaip ir bet kuri biologinė rūšis, šernai tam skiria labai daug dėmesio.
Kol neregime tikrosios žiemos, prie savo namų pasigendame paukščių. Net ir lesykla su saujele saulėgrąžų, turinčių juos pratinti prie mūsų gerumo, lankoma pasyviai. Matyt, taip ir turi būti. Paukščiai turi pakankamai natūralaus lesalo. Tačiau lesykla, jei mes nutarėme sparnuočius globoti, turėtų būti įrengta jau dabar. Tegul jie sužino apie šiuos mūsų gerus planus.
Dar po savaitės į mūsų namus atkeliaus eglutės. Neskubėkime jų nešti į namus, nenuvertinkime šventės ir pačios eglelės. Juk ji taip pat verta mūsų pagarbos.
