Kelias neprailgsta – štai ir miškas. Į kurią vietą patraukti? Marius bus šiaurėje, dar vienas toks pat pablūdęs kolega Rimantas sėdės savo pamėgtoje proskynoje, miško viduryje. O kur man? Ką kužda nuojauta? Kaip išsirinkti pačią geriausią vietą iš šimto galimų? Juk paprastai nuojauta beveik visada apgauna, ir dažniausiai pasirenki ne tą, tad vėliau visada save grauži galvodamas, kad bet kuri iš kitų 99 galėjo būti DAUG sėkmingesnė. Na, nebent kartais tas kipšiukas likimas ima ir nuveda už rankos ten, kur iš tikrųjų tavęs laukia sėkmė. Bet nuveda retai, net labai retai.
Štai kad ir praėjusį šeštadienį: neplanavau, nenorėjau važiuoti ta kryptimi, ta proskyna, bet net iki šiol nesuprantu, kaip tam kipšui pavyko sugundyti ten pasukti. Ir kada jau tariau sau, kad reikia sustoti ir eiti toliau pėstute, jis vis gundė dar kiek, dar mažumėlę pavažiuoti... Rezultatas – teko kviestis pagalbą, kad ištrauktų iš gilios balos „ant pilvo“ gulinčią mašiną.
Na, bet šiandien ne šeštadienis. Nusprendžiu, jog neisiu į miško pakraštį laukti švintant iš laukų grįžtančių žvėrių, o tykosiu jų gražiame retame medyne, kad šį nuostabų šviesų rytą padaryčiau gražią nuotrauką su žvėrimis miške. Gal elniu, gal šernu, gal lape, o gal... lūšimi...
Pasirenku vietą, atsisėdu ir laukiu. Bet įkyruolis kipšiukas nerimsta: eik, sako, pasižvalgyk netolimoje palaukėje, gal koks gražuolis elnias ar stirna, gal stumbrai ganosi. Gundo kipšas, gundo – ir sugundo. Einu, pažiūrėsiu, o paskui vėl grįšiu į mišką ir sėdėsiu. Nueinu, atsargiai prislenku prie pakraščio ir...
TIK NE TAI – kone sušunku. Lauke, netoli miško, ganosi danieliai. Jų daug, gal koks pusšimtis: patelės, jaunikliai, jauni patinėliai, keli vyresni, o vienas tarp jų – tikras gražuolis. Ko jau ko, bet danielių šiandien nei matyt, nei girdėt nenorėjau, o juo labiau juos fotografuoti. Bet negi dabar lėksi nuo jų tekinom – visa diena nueis šuniui ant uodegos. Taigi lieku. Fotografuosiu.
Šimtų, jei ne tūkstančių tokių susitikimų patirtis, vėjo krypties įvertinimas ir geras miško žinojimas pakužda, į kurią vietą eiti ir laukti jų, kai papusryčiavę į mišką sugužės. O jie, tarsi žinodami mano nenorą juos matyti ir lyg mane erzindami, pamažu pamažu, vis želmenis rupšnodami taip ir kiūtina manęs link.
Susirenka iš viso lauko ir visi būtent tame pakraštyje, toje vietoje, kur aš įsitaisęs, ir visą valandą demonstruojasi: ganosi, vaikštinėja visai šalia, jauni patinėliai jėgas bando, kasosi, kailį tvarkosi, savo gamtinius reikalus atlikinėja. Kartkartėmis į mano pusę pažvelgia, bet kadangi ne aš prie jų slinkau (antraip kaipmat būčiau išaiškintas), o jie pamažu atsliūkino, tai aniems net į galvą nešauna, kad čia žmogaus esama, taigi mano asmeniui nerodo jokio dėmesio. Stoviu išdžiūvusiame griovyje už medžių priedangos, abejingai stebiu danielius: jau ir kojos paskaudo, ir nugarą ima mausti, nuo fotoaparato mygtuko spaudinėjimo net pirštas nebesilanksto, o ir aparato kortelė jau artipilnė. „Kada pagaliau teiksitės lįsti atgal į mišką ir palikti mane ramybėje?“ – taip ir norisi paklausti.
Pagaliau teikiasi: skirstosi, leidžia man atsipūsti ir laimingam po tokio netikėto ir labai malonaus susitikimo keliauti savais keliais. O Jums linkiu pasigėrėti nuotraukomis. O jei labai labai labai norite pamatyti savo akimis šiuos gyvūnus – gal kada parodysiu gyvai...
O kas šiuo metu vyksta gamtoje, galite išvysti geriausiose Lietuvos laukinės gamtos fotografų klubo NATUREPHOTO.LT savaitės nuotraukose.
