„Ryte sakyti, pavyzdžiui: „Labas rytas. Ar nori lesti?“ Tiesiog – trumpas frazes, kurias norite iš jos išgirsti. Vakare atsisveikinant reikia pasakyti „labanakt“ ar tiesiog sugalvoti savo ritualus.
Papūgai tai patinka. Ji nori žmogaus draugijos. Ypač, jei laikoma viena, ji nori įtikti žmogui. Ji bandys žmogui suteikti džiaugsmą. Ypač, jei visi šeimos nariai džiaugsis, juoksis, kai ji kalba, manau, ji tą ir darys“, – sako R. Mikuličienė.
Papūgiukai gimsta skirtingo dydžio
Lietuvos zoologijos sodo Paukščių skyriaus vyresnioji zoologė R. Mikuličienė pasakoja, kad mėlynkaktės amazonės papūgos yra vienos iš gabiausiai garsą pamėgdžiojančių papūgų, gyvenančių Amerikoje.
Zoologės žiniomis, mėlynkaktė amazonė gyvena Rytų Bolivijoje, Brazilijoje, taip pat – Šiaurės Argentinoje ir Paragvajaus srityje. „Jos gyvena palmių giraitėse, savanose, kur yra aukštų medžių, arba tankiose tropinių miškų medžių lajose“, – nurodo R. Mikuličienė.
Gamtoje tokios papūgos laikosi poromis arba sudaro nedideles grupeles. Kartais jos susiburia į didelius būrius nakvynei, o vėliau vėl išsiskirsto.
„Ta pora, kuri susidariusi ir ruošiasi perėti, dažniausiai būna maždaug 1,5 ha plote, ir aplinkui jau tos rūšies papūgų nėra. Lizdą jos išsiskaptuoja medžio drevėje. Jos nekrauna jokių šakų, jokios medžiagos nereikia, užtenka tiek, kiek, skalpuojant medį, prikrenta medžio drožlių“, – sako specialistė.
R. Mikuličienės teigimu, jauni papūgiukai nuo savo tėvų skiriasi akių rainelės spalva. Jauniklio akių rainelės spalva yra pilkai ruda, o suaugusiųjų paukščių – raudona, raudonai oranžinė arba ryškios kaštonų spalvos.
Mėlynkaktės amazonės gyvena apie 40–50 metų, bet yra žinomi atvejai, kai išgyveno ir 70 metų. Kadangi toks augintinis įsigyjamas ilgam, jo amžiumi patariama pasidomėti, dar prieš įsigyjant paukštį.
„Jei paukštis perkamas veislyne arba zoologijos sode, duoda dokumentus. Ten yra parašyti tėvai ir paprastai įvedamas mikročipas, žinomas jauniklio amžius, gimimo data“, – vardija R. Mikuličienė.
Pasak jos, žiedą jaunikliui veislynai paprastai deda, kai papūgiukas dar būna mažas. Tame žiede yra įspaudžiamas šalies kodas.
„Toliau einantys du skaičiai būna gimimo metai. Na, ir paskui identifikacijos numeris“, – dėsto R. Mikuličienė.
Lietuvos zoologijos sode gyvenančios mėlynkaktės amazonės – penkerių metų patelė, atkeliavusi iš Vokietijos, ir 11 metų patinas Lęšius, išveistas Kauno rajone, – šiemet susilaukė trijų jauniklių.
„Visi buvo skirtingo dydžio, todėl, kad kiaušinukus visos papūgos deda pradieniui. Tai reiškia, kad, jei padėjo pirmą dieną, tai kitas bus trečią, penktą ir t. t. Jaunikliai skyla lygiai tokia pat seka ir visi būna skirtingo dydžio“, – aiškina R. Mikuličienė.
Ji džiaugiasi, kad visi papūgiukai buvo sveiki ir labai gražūs. Anot moters, jie jau ruošiasi keliauti į naujus namus.
Maistą reikia patiekti išradingai
Lietuvos zoologijos sodo Paukščių skyriaus vyresnioji zoologė pasakoja, kad gamtoje mėlynkaktės amazonės maitinasi daugiausia vaisiais, uogomis, medžių pumpurais, lapais, žiedais, riešutais, įvairiais grūdais bei sėklomis.
„Laikant nelaisvėje 60–70 proc. maisto turi sudaryti vaisiai, daržovės, uogos ir žalumynai. Ir tik likusią 30–40 proc. dalį turi sudaryti grūdų mišiniai“, – nurodo specialistė.
Jos teigimu, grūdų mišiniai gali būti vidutinių papūgų arba didžiųjų papūgų. Iš tų mišinių pageidautina išrinkti riešutų ir saulėgrąžų perteklių.
„Jei jų yra per daug, daugiau kaip 20 proc. grūdinio pašaro, gali atsirasti kepenų problemų, elgesio pakitimų, savęs pešiojimas. Todėl reikia šią asortimento rūšį riboti“, – aiškina R. Mikuličienė.
Zoologė tikina, kad mėlynkaktes amazones galima šerti pačiais įvairiausiais vaisiais ir daržovėmis. Taip pat joms puikiai tinka džiovintos uogos ir džiovinti vaisiai.
„Galima duoti giles, kaštonus, putino, šermukšnio uogas, gudobeles, – tęsia specialistė. – Pageidautina – raudonos spalvos vaisiai ir daržovės, turintys daug karotino. Tai – morkos, moliūgai, abrikosai, paprika. Galima duoti obuolius, vynuoges, apelsinus, mandarinus, granatus.“
Tačiau visoms papūgoms negalima duoti avokado. Jis šiems gyvūnams yra nuodingas. Mėlynkakčių amazonių taip pat negalima lesinti žaliomis bulvėmis, tačiau galima sumaitinti virtą bulvę su lupena. Taip pat reikia atsargiai elgtis su prieskoninėmis žolėmis.
„Didžiausias pavojus yra lesinimas nuo žmonių stalo – žmonių maistu. Ypač – bulvių traškučiais, šokoladu, kava, kotletais, sriubomis ir t. t. Paukščiai jautrūs druskos pertekliui, cukrui, įvairiems mūsų naudojamiems prieskoniams ir konservantams“, – įspėja R. Mikuličienė.
Pasak jos, su jais paukštį gali pražudyti iškart iš karto arba susargdinti per ilgesnį laiką. Lesalą vidutinėms papūgoms patariama patiekti gabaliukais įvairiose narvo vietose.
„Vidutinės papūgos ir didelės naudojasi savo koja kaip ranka. Jie mėgsta imti maistą gabaliukais. Iš tikrųjų pats blogiausias variantas yra supjaustyti gabaliukais ir padėti į indą kaip greitojo maisto restorane“, – sako zoologė.
Ji įsitikinusi, kad, paukštį lesinant, reikia jį užimti. Maistas turi būti išdėliojamas skirtingose vietose: aukštai, žemai, gali būti pakabintas ant šakos ar suvertas ant medinio pagaliuko, gali būti paslėptas kartoninėje dėžutėje.
„Bet ji turi matyti, kad ten yra maistas, kad ji galėtų eiti pasiimti, nes papūgos 70 proc. savo laiko gamtoje praleidžia, ieškodamos maisto“, – priduria R. Mikuličienė.
Pirma griebia spalvotus žaislus
Jei papūgai nesuteiksite veiklos, ji jos susiras pati. Anot R. Mikuličienės, tuomet kenčia užuolaidos, televizoriaus pulteliai, tapetai, baldai ir t. t.
„Paukščiui, laikomam namuose, rekomenduojama pasimankštinti, išleisti jį iš narvelio. Bet tuomet reikia jį kontroliuoti, sekti, ką jis veikia ir duoti jam veiklos. Geriausia įrengti žaidimų kampelį ramiausioje kambario vietoje, geriausia – kampe, kad papūga jaustųsi saugi. Iš nugaros, iš vienos pusės, ji turėtų matyti įėjimą“, – teigia zoologė.
Tame kampelyje, pasak moters, turėtų būti medinių laktų, medžio žievių, pridėta įvairiausių žaislų. Tai gali būti mediniai, savos gamybos žaislai, gali būti ir pirktiniai.
„Papūgos visų pirma rinksis spalvotą žaislą, tik paskui – natūralų. Tie žaislai turi būti kaitaliojami lygiai taip pat, kaip ir maistas“, – pažymi R. Mikuličienė.
Kiekviena papūga, didelė ar maža, turi savo charakterį. Tačiau dauguma specialistų patarimų tinka visoms namuose laikomoms papūgėlėms.
„Narvas, kuriame laikoma viena papūga, turėtų būti mažiausiai vieno metro ilgio ir vieno metro pločio ir maždaug dviejų metrų aukščio. Tai – minimalūs reikalavimai. Žinoma, kuo didesnis, tuo geriau. Būtų tobula, jei šios papūgos turėtų lauko voljerą“, – mano specialistė.
Jos teigimu, temperatūra šiame voljere turėtų būti ne mažesnė nei 16–18 laipsnių, o optimali – 20 laipsnių.
„Jos yra jautrios žemai drėgmei, – prideda zoologė. – Mažiausia drėgmė turėtų būti 60 proc., būtų idealu – 90 proc.“
Taigi papūgoms, pasak R. Mikuličienės, reikalingas drėkintuvas. Jas taip pat galima įpratinti apipurkšti gėlių purkštuku arba suteikti galimybę išsimaudyti negiliame dubenyje.
„Tai ypač rekomenduojama šildymo sezono metu, kai lauke šalta, o kambariai šildomi, ir yra sausa. Ir, žinoma, vasarą, per karščius“, – nurodo zoologė.
Ji taip pat pabrėžia, kad papūgoms labai svarbu – stiprus ir galingas snapas. Taigi, specialistės manymu, šeimininkas turėtų pasirūpinti, kad jo papūga turėtų pagraužti šakų. Labiausiai tam tinka lapuočių medžių šakos: drebulė, beržas, obelis, tik retkarčiais – ąžuolas ar šermukšnis.
„O žiemos laikotarpiu galima duoti eglišakių, bet tol, kol nebyra spygliai. Papūga turės ir veiklos, ir užimtumo, ir mineralinių medžiagų, vitaminų iš to, ką lupinės nuo žievės“, – sako R. Mikuličienė.
Nelegaliai keliauja net plastikiniuose buteliuose
Lietuvos zoologijos sodo edukologė Erika Bašinskaitė pasakoja, kad kartais papūgos į mūsų šalį atkeliauja nelegaliu būdu. Tokiu būdu į Lietuvą pateko ir Lietuvos zoologijos sode auginamas Mikas.
„Nors yra Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinė išsaugojimo konvencija, dar kitaip vadinama Vašingtono konvencija, tačiau žmonės vis vien ne visada paiso įvairiausių draudimų ir įveža paukštelius, kartais ir visai nežmoniškomis sąlygomis“, – teigia moteris.
Pasak jos, statistika rodo, kad iš dešimties nelegaliu būdu vežamų papūgų išgyvena dažniausiai tik viena. Taigi Mikui labai pasisekė.
„Tačiau tos pačios papūgėlės, kurios kartais įvežamos net ir plastikiniuose buteliuose ar traukinio vagonuose, mažuose ankštuose narveliuose ar dėžutėse, be vandens, maisto dažniausiai išlieka su įvairiausiomis, jei ne fizinėmis, tai su psichologinėmis problemomis“, – pastebi E. Bašinskaitė.
Ji priduria, kad Mikas šiandien negyvena su kitomis savo giminaitėmis. „Jam buvo peršama žavi patelė, tačiau jis nemoka gyventi ir bendrauti su kitomis papūgėlėmis. Jam tiesiog reikia žmogaus draugijos“, – teigia specialistė.
Kaip sako Lietuvos zoologijos sodo Paukščių skyriaus vyresnioji zoologė R. Mikuličienė, ar išmoks papūga kalbėti ir mėgdžioti garsus, ar ne, labai priklauso nuo paties individo.
„Gali visą gyvenimą neprabilti, o gali labai greitai pradėti mėgdžioti žmonių kalbą, šunų lojimą, kačių kniaukimą, signalizaciją, namų garsus, atsiliepinėti telefonu. Tai priklauso nuo individo ir to, kiek su juo bendraujama, kiek jam skiriama laiko“, – aiškina R. Mikuličienė.
Anot jos, papūgos meilę galima užsitarnauti, ją lesinant. Taigi pirmiausia papūgą reikia pratinti prie to, kad ji nebijotų ištiestos žmogaus rankos. Lesinant paukštį, pasak zoologės, reikia tarti jos vardą, kuris neturėtų būti ilgas. Galiausiai svarbu tiesiog kalbinti papūgą.
„Ryte sakyti, pavyzdžiui: „Labas rytas. Ar nori lesti?“ Tiesiog – trumpas frazes, kurias norite iš jos išgirsti. Vakare atsisveikinant reikia pasakyti „labanakt“ ar tiesiog sugalvoti savo ritualus.
Papūgai tai patinka. Ji nori žmogaus draugijos. Ypač, jei laikoma viena, ji nori įtikti žmogui. Ji bandys žmogui suteikti džiaugsmą. Ypač, jei visi šeimos nariai džiaugsis, juoksis, kai ji kalba, manau, ji tą ir darys“, – įsitikinusi R. Mikuličienė.
