Buvo atrasta, kad žuvys, kai pažeidžiama jų oda, išskiria ypatingą cheminę medžiagą, įspėjančią kitas netoliese esančias žuvis apie pavojų. Tačiau mokslininkai nežinojo, ar šis nelaimės signalas taip pat naudingas pačiai persekiojamai aukai.
„Per minutę (po to, kai paskleidžiama cheminė pavojaus žinia) susirenka būrys smulkių grobuonių“, – naujienų agentūrai AFP sakė Džeimso Kuko universiteto tyrėjas Markas Makormikas, vienas iš šios studijos autorių. Jis pridūrė, kad tokia elgsena būdinga daugeliui žuvų.
„Joms tai tarsi gongas, kviečiantis pietauti. Taigi kiti plėšrūnai atplaukia... ir pradeda vaikytis grobuonę, kuri pirmoji užklupo smulkias žuveles, tokiu būdu sutrikdydami pirmąją plėšrūnę“, – aiškino jis.
„Nustatėme, kad pirminė plėšrūnė 40 proc. atvejų liaujasi persekioti grobį, o laimikis nuplaukia ir lieka gyvas“, – pridūrė mokslininkas.
Studija, pasirodžiusi mokslo žurnale „Proceedings of the Royal Society B“, buvo paskelbta atlikus tyrimus su vienuolžuvinių šeimos atstovėmis – smulkiomis žuvelėmis, daugiausiai gyvenančiomis atogrąžose, kurių elgsena yra panaši į stambesnių ir komerciškai svarbesnių žuvų, tokių kaip koraliniai šlakiai ir rifešeriai.
„Galima suprasti, kaip tas (pagalbos signalas) galėjo išsivystyti ir kaip tas pavojaus signalas, kuris suteikia naudos, pritraukdamas (kitus) grobuonius, galėjo būti išlaikomas medžiojamųjų žuvų populiacijoje, nes teikė didelių privalumų“, – pažymėjo M. Makormikas.