S. Paltanavičius. Kodėl aš pasėjau saulėgrąžų?

Keliaudamas per Lietuvą visada apsidžiaugiu kur nors pamiškėje, daržo gale, pamatęs nusvirusius saulėgrąžų graižus. Ši kultūra, kuri mūsų krašte nedomina ūkininkų ir retai auginama daržuose, yra labai graži, o svarbiausia - naudinga gamtai. Reikėtų išskirti saulėgrąžų reikšmę vasarą, kai jų žiedus lanko bitės ir nemažai nektaru mintančių vabzdžių. Tada skirtingu laiku pasodintos saulėgrąžos žydi ilgai ir sausringą vasarą (kokia buvo šiemet) suteikia maisto daugeliui. Tačiau dar svarbesnės saulėgrąžos vasaros gale ir rudenį.

Sėkloms prinokus saulėgrąžų graižai nusvyra, pačius didžiuosius tenka paremti, kad nenulūžtų augalo stiebas. Apie bręstančias sėklas kažkokiu būdu pirmosios „sužino“ zylės. Dar nenubirus žiedų likučiams, dengiantiems sėklas, jos pradeda purpsėti aplink, snapais kapsi sėklytes. Neradusios gardaus aliejingo lesalo, jos pasitraukia, tačiau greitai vėl pasirodo. Rugsėjį saulėgrąžos lankomos kasdien, labai greitai jų graižai tuštėja, lengvėja ir vėl atsitiesia.

Saulėgrąžų mėgėjos - ne tik didžiosios, mėlynosios, pilkosios zylės. Jų sėklas labai mielai lesa geniai, bukučiai, svilikai, kikiliai, žaliukės, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai ir net kėkštai. Tiesa, kai kurie jų mieliau lesa kitų paukščių ant žemės pabertas sėkleles, nes ne visi moka lesti pakibę.

Dabar lesalo stygiaus gamtoje dar nėra. Tačiau paukščiai iš visų galimų maisto rūšių atsirenka tai, kas jiems tinka labiausiai. Įdomu tai, kad saulėgrąžas lesa ne praskrendantys, o sėsliai gyvenantys ar bent ilgesniam laikui apsistojantys sparnuočiai. Tą patvirtina kai kurių stebimų paukščių individualūs požymiai, pavyzdžiui, plunksnų trūkumas sparne ar uodegoje.

Jeigu saulėgrąžos sėtos liepos viduryje, jos noksta labai vėlai. Žinoma, kartais jas pažeidžia ankstyva šalna, tačiau švelnų rudenį jos prinoksta tik rugsėjo gale. Toks ištęstas derėjimo laikotarpis paukščius sėklų mėgėjus vienoje vietoje išlaiko ilgai. Dalį graižų tenka nupjauti ir šiltoje sausoje palėpėje sudžiovinti žiemai. Tada jų „paklausa“ būna ypač didelė. Beje, pati graižo masė yra poringa, su dideliu sluoksniu ląstelienos, tad saulėgrąžas išsaugoti žiemai nelengva. Dažnai neprižiūrimos „galvos“ supelija ar pradeda pūti.

Prieš daug metų Kazlų Rūdos girioje radau tarp eglučių paliktą nemenką seno daigyno plotą. Čia apie 10 arų ploto dirvos niekas neapsėjo, tad pasidarbavęs kastuvu ir grėbliu paruošiau ją sėjai ir pasėjau saulėgrąžas. Visą vasarą neturėjau laiko savo „daržą“ prižiūrėti, o vasaros gale radau jį jau baigiantį žydėti. Tačiau gerokai anksčiau už mane jį buvo aptikusios zylės, kikiliai, net juodagalvės sniegenos, kėkštai ir riešutinės. Paukščiai lesalo turėjo iki Naujųjų metų ir dar ilgiau, o aš galėjau juos stebėti. Kitąmet aplinkui perėjo labai daug didžiųjų ir mėlynųjų zylių, jos užėmė beveik visus mano prižiūrimus inkilus.

Taigi, saulėgrąža - netradicinė kultūra, kurios naudos mes beveik nežinome. Tačiau jeigu prie kiekvienos sodybos, kiekvienam ūkininko lauke atsirastų nors mažas plotelis saulėgrąžų, gamtai būtų padovanota puiki galimybė pamaitinti, nuo bereikalingo blaškymosi apsaugoti daugybę paukščių. Todėl kitąmet saulėgrąžoms būtinai skirkite nors šiek tiek savo dėmesio.