Draustinių ir kitų saugomų teritorijų miškai iki šiol buvo vienintelės vietos, kur medžiai galėjo sulaukti gamtinės brandos. Tik čia galėjo išaugti didingi medžiai milžinai, kokie ošdavo mūsų senolių sengirėse. Seni, gamtinės brandos sulaukę medžiai yra namai daugybei retų miško gyvūnų: jų lajose lizdus krauna ereliai, juodieji gandrai, uoksuose peri retos pelėdos, po atšokusia žieve prieglobstį randa saugomų rūšių šikšnosparniai. Daugelis šių rūšių yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą – pavojus joms kilo todėl, kad neišsaugomi seniausi bei vertingiausi brandūs miškai, o svarstomos pataisos kelia dar didesnę grėsmę jų išlikimui. Šiandien liūdime, kad ankstesnės kartos neišsaugojo mums gausių sengirių, tačiau sunaikinę vertingiausius miškus po savęs paliktume dar skurdesnį palikimą.
Pataisomis siūloma leisti vertingiausius miškus kirsti palaipsniui: kas 5 metus iškertant 20 proc. medyno. Galbūt toks kirtimo būdas atrodo švelnesnis žmogaus akiai, tačiau miškui toks laikotarpis yra trumpas: ąžuolas, kuris galėtų ošti dar 300, o gal net 500 metų, tokiu atveju būtų nukirstas sulaukęs 110-135 metų. Juolab, kad pataisomis neužkertamas kelias siekiant ekonominės naudos visų pirma iškirsti gražiausius, seniausius ir vertingiausius medžius. O visa sengirė, kuriai susiformuoti prireikė šimtmečių, vos per 25 metus būtų paversta jaunuolynu. Draustiniuose ir kitose saugomose teritorijose, kur turėtų būti puoselėjami vertingiausi šalies miškai, bet kokie kirtimai mažina gamtinę įvairovę – taip būtų sunaikintas ne tik medynas, bet ir ištisa miško ekosistema bei svarbios jos dalys, kiltų grėsmė retoms rūšims.
Mediena sudaro tik nedidelę dalį miško vertės, tačiau didžiojoje dalyje Lietuvos miškų būtent jos išauginimui skiriama daugiausia dėmesio – vadinamieji ūkiniai miškai užima 86 proc. šalies miškų ploto. Likę 14 proc. šalies miškų skirti žmonių poilsiui ir gamtinių vertybių puoselėjimui, todėl ir tvarkomasi čia turi būti kitais metodais – ne kirviu. Auginant medieną, medžiai nukertami tuomet, kai sulėtėja jų augimas: pušis sulaukusi 100 metų, ąžuolas – 120 metų. Tačiau gamtinės įvairovės prasme, šių medžių „aukso amžius“ prasideda gerokai vėliau – tuomet juose ar jų užuovėjoje įsikuria daugybė retų ir nykstančių miško gyventojų. „Derliaus ėmimo“ metodais galime tvarkytis ten, kur auginame medieną, o ten, kur saugome gamtines vertybes, vaikytis trumpalaikės naudos nevalia.
Vertingiausi Lietuvos miškai yra visų mūsų turtas. Skubant „nuimti derlių“ užuot brandinus vertingą mišką, apiplėšiami ne tik mes, bet ir po mūsų ateisiančios kartos: joms neteks glaustis po medžiais – milžinais, girdėti juose lizdus sukančių paukščių, regėti jų užuovėjoje augančių retų augalų ir grybų, neteks klausytis dangų remiančių viršūnių bylojimo apie protėvių laikus. Visuomeninės gamtosaugos organizacijos prašo užkirsti tam kelią ir išsaugoti vertingiausius Lietuvos miškus bei reiškia viltį, kad trumpalaikis naudos siekimas nebus lemiamas veiksnys sprendžiant vertingiausių šalies miškų likimą. Atviru laišku į Lietuvos respublikos aplinkos ministrą penktadienį kreipėsi šios visuomeninės gamtosaugos organizacijos: Lietuvos gamtos fondas, Lietuvos ornitologų draugija, Lietuvos žaliųjų judėjimas, GAA „Baltijos vilkas“, Baltijos aplinkos forumas, Labanoro klubas, Aplinkosaugos koalicija, Lietuvos entomologų draugija, Judėjimas „Už gamtą“, Lietuvos herpetologų draugija, Vilniaus Pilaitės bendruomenė, Gamtininkų klubas „ORNI“, Klaipėdos ekologinis klubas „Žvejonė“.
