Kaip teigia mokslininkai, Kuršių nerija susiformavo maždaug prieš 5000 metų. Aktyvios žmogaus veiklos pėdsakų nerijoje rasta iš vėlyvojo akmens amžiaus. Intensyvi veikla prasideda maždaug nuo XV šimtmečio. Jau tada žmonės bandė gintis nuo judančio smėlio, statydami apsaugines tvoras, o kai kuriose vietose – net dambas. Tačiau patikimos priemonės smėlynams suvaldyti buvo surastos gerokai vėliau. XIX a. palei visą pajūrį buvo įrengta apsauginė, iš jūros išmetamą smėlį akumuliuojanti kopa, o judantys didžiųjų kopų smėlynai sutvirtinti mechaniškai ir apsodinti miškais, daugiausia – kalninėmis pušimis. Praėjus daugiau kaip šimtmečiui nuo šių darbų, kalninė pušis mums tapo ne tik įprastu ir mielu, bet ir rimtą pavojų keliančiu medžiu.
Kalninė pušis – paveldo dalis
„Kuršių nerijos apsodinimas kalninėmis pušimis buvo vienas didžiausių infrastruktūros projektų Rytprūsiuose – nuspręsta planingai apželdinti kopas, – sako Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser. – Gaila, kad mes nežinome visų ano meto planų. Juk viena yra užsodinti, kita – ką daryti su suaugusiais medžiais, nes tai gyvi organizmai. Jie auga, bręsta ir sensta.“
Bėgant metams kalninės pušys prarado savo estetinį vaizdą, o svarbiausia – pradėjo kelti rimtą grėsmę visai Kuršių nerijos aplinkai. Abu pastaruoju metu kilę gaisrai – akivaizdus įrodymas. „Kol joms 50–60 metų, jų degumas panašus į paprastų pušų, bet kuo daugiau kalninėms pušims metų, tuo daugiau susikaupia degiųjų medžiagų. Jos tampa tikra parako statine, galinčia įsiplieksti nuo menkiausios žiežirbos. Kartais gali įvykti ir savaiminis užsidegimas“, – pabrėžia Kuršių nerijos miškų istoriją surinkęs Valstybinio miškotvarkos instituto atstovas Algirdas Brukas.
Didžioji dalis Kuršių nerijoje augančių kalninių pušų buvo pasodintos 1880–1905 metais. Atrodo, yra viena išeitis – atnaujinti Kuršių nerijos želdinius. Ir tai, ko gero, būtų padaryta... „Kalninėmis pušimis buvo apsodinami judantys smėlynai ir Danijoje, ir kitose šalyse, bet nė viena tų vietų, kitaip nei Kuršių nerija, netapo kultūros paveldo dalimi. Kuršių nerijos statusas yra išskirtinis. Jos želdiniai yra kultūros paveldo objekto elementas ir tai sudaro keblumų želdynams atnaujinti“, – kalba A. Brukas.
Želdinius reikia keisti, bet kaip?
Parko direktorė A. Feser atvira: jau prieš keliasdešimt metų reikėjo atnaujinti kalnines pušis, reikėjo išsaugoti kai kurias atviras erdves. Istorinės nuotraukos, paveikslai rodo, kaip per šimtmetį keitėsi Kuršių nerijos kraštovaizdis. „Manau, pertvarkant Kuršių nerijos miškus būtina atidengti daugiau atvirų erdvių, – svarsto A. Feser. – Be abejo, kalnines pušis kai kuriose vietose būtina išsaugoti. Kraštovaizdžio specialistai norėtų, kad ji išliktų bent jau Karvaičių, Alksnynės gamtos draustiniuose. Žinoma, ir ten, kur bus paliekamos, kalninės pušys turi būti atnaujinamos. Tačiau reikia diskutuoti, kaip tuos želdinius atnaujinti. Iškirsti kelis šimtus hektarų kalninių pušų – kraštovaizdžiui didžiulė intervencija. Pagal miškų kirtimo taisykles, didžiausia kertama biržė – 8 ha. Įsivaizduokite, jei Kuršių nerijos kalninių pušų masyvuose „iškandžiosime“ tokias nedideles biržes – iš viršaus, iš kur dabar matomas gražiausias vaizdas, matysime „margą karvę“. Kaip daryti, kad tas vaizdas nebūtų sugadintas?“
Išeitis – miškus keisti pamažu
Miškotvarkos ir medienotyros instituto direktorius doc. dr. Edmundas Petrauskas mano, kad šiuo metu kopas atidengti reikėtų labai atsargiai, stebint, kas vyksta. „Idėja atidengti kopas – graži. Tik kai tiek metų elgėmės priešingai – sodinome, viską reikėtų daryti pamažu. Jei matysime, kad kažkas negerai, kad įsisiautėja vėjas, kopų atidengimą reikės stabdyti, – kalba E. Petrauskas. – Palaikau idėją kalnines pušis keisti paprastosiomis. Juk kalninės pušys buvo sodinamos tik smėliui sutvirtinti. Tai ne mūsų krašto augalas.“
„Kalnapušės didžiausią vaidmenį suvaidino apsodinus didįjį kopagūbrį. Palvėje, lygumose jos nereikšmingos. Čia be didelio širdies skausmo jas galima iškirsti ir pakeisti paprastosiomis pušimis bei kitais vietiniais medžiais, – pritaria Valstybinio miškotvarkos instituto atstovas A. Brukas. – Tačiau didysis kopagūbris yra ta vieta, kur kalninė pušis turėtų būti saugoma kaip kultūros paveldo dalis.“
Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius Edvardas Riepšas teigia, kad atnaujinant Kuršių nerijos miškus labai svarbu išsaugoti apsauginį kopagūbrį, intensyviai jį sutvirtinant tiek mechaniniais įrenginiais, tiek ir biologiniais metodais. Mokslininkas siūlo pradėti įrengiant eksperimentinius įtvirtinimus, išbandant mažiau ištirtus metodus, pavyzdžiui, vakarinėje kopagūbrio papėdėje pastatant aukštesnių negu 0,7 m kuoliukų ištisinę užtvarą. „Galbūt vertėtų išbandyti Lietuvoje dar mažai žinomus geotekstilės „Terrafix“ smėlio maišus. Juos paklojus, užpilamas smėlis, pasėjami želdiniai. Manau, rekreacinėse vietose tai būtų efektyvu, – svarsto profesorius E. Riepšas. – Iš pradžių šį metodą galbūt vertėtų naudoti eksperimentiniuose plotuose. Ypač ten, kur nebevyksta smėlio akumuliacija. Tokie klojiniai išbandyti Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir visur rezultatai teigiami.“
Rinktis kalnines keružines pušis
Profesorius E. Riepšas įsitikinęs, kad didžiajame kopagūbryje reikėtų sodinti kalnines keružines pušis. „Jos labiau priglunda prie žemės, todėl nesuniveliuoja kopų; ne toks didelis pavojus gaisrams kilti, nes jos medienos masė keliolika kartų mažesnė už aukštesnių pušų. Nelaimės atveju pro šių pušų želdinus lengviau gali važiuoti gaisrinė mašina, o tai reiškia, kad nereikėtų palikti plačių priešgaisrinės apsaugos juostų, kurios nelabai efektyviai sulaiko gaisrus. Be to, plačios iki 50 m apsauginės juostos, kokias šiuo metu siūloma įrengti, labai sudarko kraštovaizdį, ypač norint juo gėrėtis iš paukščio skrydžio“, – pranašumus dėsto profesorius.
Kalninės keružinės pušys, pasak prof. E. Riepšo, Kuršių nerijoje nėra naujiena. Jos čia auga tarp kitų kalninių pušų, tad pririnkti jų sėklų nebūtų sudėtinga užduotis. Ateityje turėtų būti įkurta keružinių pušų sėklinė plantacija. „Sodmenis reikėtų auginti su uždara šaknų sistema, konteineriuose. Ir būtinai mikorizuoti, nes mikorizacija sudarytų patikimesnę apsaugą nuo patogeninių grybų plitimo“, – pataria E. Riepšas.
Laikytis patvirtintų planų
Daugeliui specialistų, sukančių galvas, kaip rekonstruoti Kuršių nerijos miškus, atsako Vilniaus universiteto profesorius Paulius Kavaliauskas: „Kuršių nerija nėra Sibiras, kur būtų neaišku, ką daryti, kur nėra aiškios vizijos ir koncepcijos. Kuršių nerija yra vieta, kurios ateitis, neišskiriant ir miškų, yra nulemta daugeliu sprendimų ir projektų, pradedant pirmuoju generaliniu planu, miškotvarkos projektu ir baigiant šių dienų dokumentais. Buvo suformuota koncepcija, priderinta prie Kuršių nerijos kraštovaizdžio.“
Prof. P. Kavaliauskas pabrėžia, kad būtina suvokti, jog Kuršių nerija nėra pasaulinė gamtinė vertybė, į ką neretai bandoma nukreipti dėmesį. „Pasaulio paveldo sąrašuose Kuršių nerija yra patekusi kaip kultūrinė vertybė. Miškai svarbūs tiek, kiek jie dalyvauja visame kultūriniame kraštovaizdyje. Miškas, tapęs kultūrine vertybe, įgauna naują vertę, – pabrėžia profesorius. – Tačiau mūsų valstybės pareigūnai ir Saugomų teritorijų tarnyba kažkaip pradėjo nekreipti dėmesio į planus, kurie yra patvirtinti aukščiausiu lygmeniu. Viskas sprendžiama lyg būtume tuščioje vietoje, vėl bandoma sukelti nereikalingas diskusijas. Žinoma, miškininkams sunku tvarkytis su kalninėmis pušimis. Jos sukelia papildomų problemų. Didesnis gaisrų pavojus. Iš jų nėra naudos.“
Kalninės pušys, pasak P. Kavaliausko, šiandien yra tapusi Kuršių nerijos įvaizdžiu, formuojančiu vietovės identitetą, tad jos išlikimas labai svarbus. Ją galima keisti nebent labiau prie reljefo priglundančiomis pušimis. Jo manymu, nuo Alksnynės verta formuoti atviras erdves, kurias atverti jau seniau buvo rekomenduojama, bet į tas rekomendacijas sovietmečiu niekas nekreipė dėmesio. Svarbiausias to meto uždavinys buvo kuo daugiau Kuršių neriją apsodinti.
Tačiau pirmiausia, kaip pabrėžia prof. P. Kavaliauskas, būtina laikytis priimtų ir patvirtintų dokumentų. „Kol planas nepakeistas, jis galioja. Blogiausia, kad viskas sprendžiama žiūrint kaip į atskirą sklypą, o ne kaip į kraštovaizdį. Kuršių nerija – visos tautos turtas, jis nėra sklypas. Visi planai patvirtinti ir reikia jų laikytis“, – į ilgesnes diskusijas nesileidžia profesorius, Kuršių nerijos perspektyva rūpinęsis nuo 1968 metų.
Ir atnaujinant želdinius, pasak P. Kavaliausko, reikia vadovautis ne hektarais, o renkantis labiausiai pažeistas vietas.
„Vadovausimės tuo, kas nustatyta patvirtintuose planuose, – profesoriaus mintį palaiko Kuršių nerijos miškų šeimininkės – Kretingos miškų urėdijos - urėdas Antanas Baranauskas. – Žinoma, perėmus šios teritorijos miškus rūpesčių tik padaugėjo. Pajamų iš šios teritorijos negauname, o išlaidų padaugėjo. Nupirkome modernią gaisrinę mašiną. Išlaidų reikalauja miškų priežiūra. Tik nelabai malonu, kad kai kuriose srityse mes nesame pripažįstami kaip neringiškiai, kurie naudojasi kelto lengvatomis. Mes ne tik kad turime susimokėti už keltą, bet dar turime stovėti bendroje eilėje. Vasarą, kai besikeliančių į Kuršių neriją srautas smarkiai padidėja, gali atsitikti taip, kad kilus gaisrui, užuot vadovavę jo gesinimui, būsime tik stebėtojai, ir dar iš kitos marių pusės. Ir nežinia, ar padėtis pasikeis.“
Pagrindiniais klausimais sutariama
„Nesu nei miškininkas, nei kraštovaizdžio specialistas, tad mano nuomonė yra kaip Kuršių nerijos lankytojo pastabos. Žinoma, prieš imantis didelių darbų, visų pirma, reikia viską labai gerai išanalizuoti, dalyvaujant tiek savivaldybei, tiek miškininkams, tiek nacionalinio parko atstovams. Reikia išklausyti įvairias nuomones, rasti palankiausią sprendimą ir jį vykdyti nebesileidžiant į naują aptarinėjimą, kad neatsitiktų taip, kaip atsitiko su Kuršių nerijoje iškilusiais pastatais. Pirmiausia duodami leidimai statyti, paskui nusprendžiama namus griauti, patirtus nuostolius kompensuojant mokesčių mokėtojų pinigais. Kol kas vykstančios diskusijos teikia vilčių, kad bus surastas geriausias sprendimas, nes pagrindinės mintys sutampa: šiuo metu kalnines pušis, kurios padarė labai gerą darbą sutvirtinant ir išsaugant kopas, reikia atnaujinti. Neretai mes gailime medžio, pamiršdami, kad jis atgyvena ir miršta“, – prasidėjusias diskusijas dėl Kuršių nerijos miškų apibendrina Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas profesorius Zenonas Dabkevičius.
