S. Paltanavičius. Paslaptingoji paukščių rūšis: jie yra ten, kur žmogui patekt sudėtinga

Brastiniai tilvikai - labai įdomūs paukščiai. Tačiau pamatyti juos nėra taip paprasta, nes artimos žmonių draugijos jie vengia. Susitikti su jais nėra taip paprasta. Tačiau kuo jie tokie ypatingi ir kartu žavūs?

Šie paukščiai šiemet sugrįžo labai anksti, tačiau nedaug kas juos matė ir įrašė į savo stebėjimų dienoraštį. Tamsiai marginta nugara, šviesi kūno apačia ir juodai dryžuota uodega tilvikas - tikrasis miškų gyventojas. Žinoma, kaip ir jo visa tilvikų giminė, jis linksta prie vandens pakraščių, upelių, balučių, raistų, tačiau tik tų, kurie miškuose, toli nuo žmonių.

Brastinis tilvikas vardą gavo nuo „brastos“ - taigi, vietos, kuri yra seklesnė; Suvalkijos giriose, kur nėra upių, bet tvyrojo raistų liūgynai, brastas siauriausiose klampynių vietose įrenginėjo žmonės - klojo šakas, pylė žemes. Raistas po metų „pasiimdavo“ statinį ir visą triūsą, bet žmonės neatlyždavo ir dirbdavo toliau. Ilgainiui brasta virsdavo pravažiuojamu keliu, žymiai sutrumpinančiu atstumus nuo vieno kaimo iki kito.

Susitikimų su brastiniu tilviku galima ieškoti, juos planuoti. Žinoma, dažnai jo balsą tenka išgirsti nelauktai - aukštai, kai pats paukštis neregimas. Tada tilvikas skrenda kur nors į kitą mišką ar tolimą raistą. Tačiau įprasti susitikimai su juo - tik prie užburbėjusios girios upelio, raisto, kur žalia alksnių priedanga, kur žmogui vaikščioti labai nelengva. Čia brastinis tilvikas pasitinka nervingu tiksėjimu ir šūksmais, skraido aplinkui ir supranti, kad pakliuvai į tikrąjį jo biotopą. Ar tikrai čia gyvena tilvikai? Iš karto į šį klausimą atsakyti neįmanoma.

Visų pirma, čia tilvikai maitinasi - ant stuobrių, plūduriuojančių kerplėšų, medelių viršūnių nutupia tvarkytis plunksnų. Čia atsiveda auginti savo vaikus. Mes žinome, kad paukščio buveinė ten, kur yra jo lizdas. Brastiniam tilvikui ši raisto samprata nelabai tinka, nes jo lizdas gali būti kitur.

Su brastiniais tilvikais ir jų lizdais pirmą kartą susidūriau beveik prieš 50 metų - Kazlų Rūdos miškuose. Jie ir tada buvo, ir dabar yra nei reti, nei dažni. Geriausiai šiai rūšiai tinkantis apibūdinimas „paprasta“. Taigi, tilviką, dar net nežinodamas tikrojo jo vardo, pažinojau. Pamatęs pagrioviais šliauždavau kuo arčiau, kad galėčiau apžiūrėti. Suvalkija niekada nelepino vandenimis ir vandens ar pelkių paukščiais, todėl tokie susitikimai buvo labai žavūs.

Kai raistuose ištirpdavo ledai, brastiniai tilvikai persikeldavo į pastovias savo laikymosi vietas. Tada dar tik pradedantis ornitologas, Leono Jezersko pavedimu ieškodavau lizdų, matuodavau, sverdavau, stebėdavau, dariau paprastus, bet labai įdomius darbus. Pavasaris tam labai tiko. Ir vieną pavasarį eglyne tikrindamas strazdų giesmininkų lizdus viename jų aptikau... Įsiropštęs į eglutę gal 3-4 metrų aukštyje sutrikęs pasikasiau pakaušį ir nežinojau, ką sakyti apačioje stovintiems ir mano reakcijos laukiantiems bendrams. Jie buvo mano amžiaus berniukai, kurie netapo gamtininkais, bet užaugo gerais žmonėmis. Lizde buvo 4 kiaušiniai, bet neregėto dydžio ir strazdui nebūdingos spalvos. Visa dėtis užpildė lizdą nuo krašto iki karšto ir neteko abejoti - lizdas strazdo (pernykštis), o kiaušiniai... Viską išsprendė netoliese pasirodęs brastinis tilvikas - jis nerimaudamas lakstė tarp medžių, pyko, todėl paskubom pasišalinom ir leidom jam ramiai perėti. Po dviejų savaičių lizdas buvo tuščias, o tilvikus aptikau už daugiau kaip 100 metrų esančiame raistelyje.

Visi mūsų tilvikai peri tik ant žemės. Brastinio tilviko pūkuotukui (kaip ir visi tikri tilvikai, jis - ilgakojis) teko kristi iš lizdo ir paskui tėvus keliauti per mišką. Tokius „pirmuosius žingsnius“ be vargo įveikia ančių klykuolių ir didžiųjų dančiasnapių jaunikliai. Gi tilvikėliams jie turėtų būti nelengvi. Tačiau brastiniai tilvikai visada peri tokiose vietose, jų dėtis vėliau tekdavo rasti strazdo (dažniausiai strazdo giesmininko) lizduose net 5 - 8 metrų aukštyje. Ir nieko - tilvikiukai, maži, pūkuoti lyg debsėliai, krisdavo žemėn ir nei žūdavo, nei susižeisdavo.

Vasaros vidury jaunikliai jau plunksnuoti, mokantys skristi. Raistai išdžiuvę ir užaugę vešliom viksom, dumblynės pridengtos lapijos. Gal tik bebravietėse jiems lengviau, nors ir čia vasarą vanduo nusenka, nes bebrai šiuo metu maitinasi žoliniais augalais ir statyti nieko nestato, net užtvankų neremontuoja.

Liepą brastinių tilvikų jų namuose jau nerasi - jie pasitraukė į laukus, prie atvirose vietose telkšančių dumblynių, kartu su tikučiais, perkūno oželiais, pempėm ir kitais tilvikais maitinasi, keičia plunksnas. Smagu matyti juos tokius sveikus, tokius energingus. Tačiau visada kirba viena nejauki mintis: štai pakeis jie savo plunksnas ir patrauks žiemoti į Vakarų Europą, o ten juos pasitiks keli milijonai ginkluotų medžiotojų. Deja, jie savo raistuose tilvikų negloboja, ten jie neperi - jiems smagiau naikinti mūsų išsaugotus paukščius. Ar išgyvens mūsų brastiniai tilvikai, ar kitą pavasarį, sniegams šiek tiek pratirpus, regėsime juos ir girdėsime?