Tokie kraštutinumai kompensuojami kiaušinių ir jauniklių apdaro spalva, pavyzdžiui, lėlio kiaušiniai yra išmarginti tamsiomis didelėmis dėmėmis ir ant spyglių bei samanų beveik nematomi; jaunikliai kanapėti, raibi ir nuo aplinkos skiriasi dar mažiau. Lizdo gūžtos gali nesukti drevėse perintys geniai, pelėdos ar kai kurie plėšrieji sparnuočiai, įsikuriantys apleistuose svetimuose lizduose. Tačiau didžioji paukščių dalis lizdus suka ir daro tai labai išradingai, išmaniai, priderindama juos prie gamtos formų ir spalvų.

Lietuvoje pačius tobuliausius lizdus stato už zylę mažesnis labai kontrastingų spalvų guvus ir tvirtas paukščiukas remeza. Šiandien šia rūšimi nesistebime, tačiau profesorius Tadas Ivanauskas „Lietuvos paukščių“ trečiajame tome, skirtame žvirbliniams paukščiams, aprašydamas remezą, mini jos stebėjimo Lietuvoje istoriją. „Lietuvoje aš šio paukščiuko neradau, tačiau 1934 metais jis rastas apie Nemunyną Kuršmarių rytiniame krašte, o 1953 m. Zoologijos katedros laborantas R. Kazlauskas pristatė man Ventės rage nušautą egzempliorių...“, - taip skamba informacija apie pirmąsias rūšies registracijas.

Profesorius mini, kad tuo metu (XX a. pirmoje pusėje) remeza perėjo Lenkijoje ir Baltarusijoje, Poliesėje, kur netgi buvo pakankamai gausi.

Dabar remeza yra įprastas, nors ir negausus mūsų krašto paukštis, kurį surasi visose jam tinkančiose vietose.
Remeza prie savo lizdo

Remezos mėgiamas biotopas – vandens telkinių pakrantės, šlapios pievos, žuvininkystės ūkių tvenkiniai, kur auga beržų, gluosnių, žilvičių, blindžių medžiai. Svarbus būtinas elementas – nendrės ir plačialapiai švendrai, kurių pūkus remezos naudoja savo lizdams sukti. Įpusėjus pavasariui paprasta sužinoti, ar jūsų paežerėje jau sugrįžusios ramezos – jos skleidžia monotoniškus, gailiai skambančius garsus – tiii...tiii...

Šie garsai girdimi ir prie sukamo lizdo. Remezos lizdas – tobulas. Jį patinėlis pradeda sukti tvirtindamas prie liaunos, ore švytruojančios šakos. Apie šakelę sukdamas plaušus, snapu kaišiodamas pūkus ir augalų pluoštą, jis padaro savotiško veltinio kilpą, kuri vis pilnėja ir ilgainiui primena kabančią žieminę kumštinę pirštinę. Kai jai dar trūksta „nykščio“, atsiranda patelė, kuri yra savotiškas „katalizatorius“, skatinantis patinėlį baigti statybą. Taigi, šeima yra, namai – gatavi, ir patelė sudeda iki 10 kiaušinių. Tačiau tuo metu dažnai įvyksta nelauktas dalykas – atsiranda poros neturinti ir naujai sukamo lizdo ieškanti dar viena patelė. Ką daro patinėlis?

Jis puola sukti naują lizdą ir vėl viską pakartoja iki „nykščio“ primezgimo. Kai ši patelė sudeda savus 10 kiaušiniukų ir pradeda perėti, įvyksta nelauktas dalykas... Ką – negi dar viena patelė? O kodėl ne? Dažnai per pavasarį vienas patinėlis taip numezga 3 lizdus. O kiek jų dar lieka nebaigtų – jeigu patelė neatsiranda, jie lieka karoti be „nykščio“, kiauri.

Remeza visai nebaikšti - kartais suka savo lizdą prie pat kelio. Kasmet ji taikosi įsikurti pernykščiame medyje. Niekas nežino, ar tai tikrai ta pati, pernai čia perėjusi remeza. Tačiau tenka rasti beržų, blindžių, kuriuose sūpuojasi kelių metų remezų lizdų liekanos.