Miškininkystė – įvairių miško ūkinių priemonių kompleksas, padedantis atkurti ir suformuoti geros kokybės medieną teikiančius, produktyvius, sveikus, aplinkos veiksniams atsparius medynus, atliekančius ne tik ūkinę, bet ir gyvenamosios aplinkos apsaugos ir rekreacines funkcijas. Miškininkystės priemonės planuojamos ir pradedamos taikyti dar prieš brandaus medyno kirtimą ir vykdomos iki atkurto medyno brandos. Priemonės netaikomos ar tik iš dalies taikomos I miškų grupės (rezervatiniuose) miškuose. Apžvalgoje vadovaujuosi leidiniais ,,Lietuvos miškų ištekliai“ (Vilnius, 1994), ,,Lietuvos miškų ūkio statistika, 2014“ (Valstybinė miškų tarnyba, 2015 m.) ir savo asmeninėmis pastabomis.

Pagrindiniai rodikliai

Valstybinės miškų apskaitos duomenimis, 1993 m. sausio 1 d. I gr. (rezervatiniai) miškai sudarė 2 % visų miškų, II gr. (ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai) – 5,8 %, III gr. (apsauginiai) – 14,9 %, IV gr. (ūkiniai) – 77,3 %. Per 20 metų I gr. miškų sumažėjo 0,8 %, tačiau 6,5 %. padaugėjo II gr. ir 0,3 % III gr. miškų, IV gr. miškų sumažėjo 6 % Tai teigiami pokyčiai, rodantys, kad daugiau dėmesio buvo skiriama ekosistemų apsaugos ir socialinėms funkcijoms.

Vidutiniai kokybiniai miškų rodikliai per tą laikotarpį taip pat šiek tiek pagerėjo: vidutinis visų medynų bonitetas nuo 2 pakilo iki 1,5, skalsumas – nuo 0,7 iki 0,77, vidutinis amžius – nuo 49 iki 53 metų. Medynų tūris 1 ha per 20 metų padidėjo 69 kub. m, brandžių – 79 kub. m, tūrio prieaugis – 2,4 kub. m, kaupiamas tūris medyne sumažėjo 0,7 kub. m.

Kito ir rūšinė miškų sudėtis

Per tą laikotarpį eglynų sumažėjo 3,3 % (iki 20,9 %), pušynų – 2,4 % (iki 35 %), uosynų – 1,4 % (iki 1,3 %), tačiau 2,9 % padaugėjo beržynų (iki 22,4 %), 1,5 % juodalksnynų (iki 7,1 %), 1,3 % drebulynų (iki 4 %), 0,6 % baltalksnynų (iki 6,2 %) ir 0,4 % ąžuolynų (iki 2,1 %). Miškų rūšinės sudėties kaita rodo, kad per 20 metų greitai augančių, didelį kasmetinį prieaugį teikiančių minkštųjų lapuočių miškų plotas padidėjo 6,3 %, tačiau labiau vertinamų ne tik ūkiniu, bet ir socialiniu požiūriu spygliuočių ir kietųjų lapuočių sumažėjo 6,7 %. Menkaverčių medžių rūšių (baltalksnynų, drebulynų) plotai ne tik nesumažėjo, bet ir dar padidėjo. Kitų, retų medžių rūšių (klevynų, liepynų ir kt.) plotai miškuose kito nežymiai – nuo 0,6 iki 1 %.

Šie rūšinės sudėties pokyčiai rodo ne pačias geriausias miškininkystės priemonių taikymo tendencijas, kurias lemia ne tik privačių miškų plotų didėjimas, pastarąjį dešimtmetį vykęs teisės aktų liberalizavimas (parenkant tikslines medžių rūšis būsimiems medynams, taikant savaiminį miško atsikūrimo būdą ir pan.), bet ir nevykdomos arba pavėluotai vykdomos priežiūros priemonės dirbtinai įveistuose želdiniuose, taip pat nepateisinama valstybės institucijų, per 25 metus neįstengusių baigti nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir neapsisprendusių dėl 238 tūkst. ha miškų likimo, veikla: kad būtų vykdomos miškininkystės priemonės nuosavybės teisėms atkurti rezervuotuose miškuose, kuriuos valdo Nacionalinė žemės tarnyba, nerealu net svajoti.

Daugėjo privačių miškų

Prieš 20 metų valstybiniai miškai sudarė 93,8 %, dabar jie užima 49,7 % visų miškų ploto. Valstybiniuose miškuose, išskyrus rezervatus, pušynai sudaro 38,4 %, eglynai – 27 %, drebulynai – 3,1 %, baltalksnynai – 1,3 %. Rezervatiniuose miškuose spygliuočiai sudaro 71 %, kietieji lapuočiai – 1,8 %, minkštieji lapuočiai – 25,9 %, iš jų drebulynai ir baltalksnynai – 2,1 %.

Privatūs miškai sudaro 39,4 % visų miškų ir juos atkuriant taikomi tik minimalūs teisės aktų reikalavimai: iškirstas privatus miškas laikomas atkurtu, kai trečiais metais kirtavietėje yra bent minimalus bet kokio aukščio augavietės sąlygas atitinkančių medžių rūšių savaiminukų skaičius, kuris sudaro tik pusę norminio pradinio želdinių tankio. Dirvos ruošimo, atželiančio miško selekcinės vertės, baltalksnynų kaitos kitomis, produktyvesnėmis medžių rūšimis reikalavimai šiuose miškuose netaikomi, atkuriamo miško želdinimo darbų kokybė, miško apsaugos, priežiūros priemonių taikymo kontrolė nevykdoma, želdinių ir žėlinių kokybė nevertinama.

Privatūs miškai, išskyrus išimtinius atvejus, atkuriami pagal 10–20 metų laikotarpiui sudaromus vidinės miškotvarkos projektus, kuriuose detalios miško atkūrimo priemonės dažnai neplanuojamos, nurodomi tik atkūrimo būdai, tikslinės medžių rūšys ir jų minimalus tankis: tinkamai numatyti konkrečias miškininkystės priemones, kai iki kirtimo visas dešimtmetis ar daugiau, neįmanoma. Kadangi nėra atskiros statistikos, kaip atkuriami privatūs miškai ir kokia jų kokybė, todėl tai komentuoti, remiantis pesimistine asmenine patirtimi, nedrįstu ir skeptiškai vertinu neseniai spaudoje pasirodžiusių tyrimų, kokių miško savininkų Lietuvoje daugiausia, rezultatus. Siekiamybė ir svajonės – dar ne faktas, o dvi apklausoje dalyvavusios seniūnijos – ne visa Lietuva. Tiesa, pastebėjau, kad pastaraisiais metais daugėja mišką puoselėjančių savininkų.

Keista, kad pastaruoju metu ypač susirūpinta privačių miškų savininkų konsultavimo, bet ne jiems teikiamų miško darbų paslaugų kokybe. Smulkių privačių miško valdų savininkams, kurių yra daugiausia, dabar ypač trūksta kvalifikuotų miško atkūrimo ir įveisimo projektų rengėjų, miško želdinimo darbų, priežiūros ir apsaugos paslaugų teikėjų. Daugelis miško savininkų neasocijuoti, o nedidelę jų dalį atstovaujančios asociacijos aktyvistai – paslaugų privačių miškų savininkams teikėjai, siekiantys kuo mažesnių reikalavimų, taikomų miško želdinimo darbų ir želdinių ar žėlinių kokybei, ir kuo didesnio konsultavimo paslaugų finansavimo, nors šią funkciją puikiai atlieka ir VĮ miškų urėdijų, Valstybinės miškų tarnybos ir Aplinkos ministerijos specialistai. Suprantu juos, bet kaip su tuo dažnai kartojamu šūkiu: ,,Miškas – žmogui, žmogus – miškui“? Todėl pastaruoju metu miško valdytojų ir savininkų pageidavimu liberalizavus ir sutrumpinus teisės aktus, reglamentuojančius miškų atkūrimą ir įveisimą, priežiūrą ir apsaugą, ir nesant pakankamos kokybiškų miškininkystės paslaugų rinkos, ne tik miško savininkui, bet ir miškininkui specialistui tenka savarankiškai gilinti žinias ir prisiimti atsakomybę vykdant miško atkūrimo ar įveisimo, priežiūros ir apsaugos darbus. Tuo ne kartą įsitikinau lankydamasi naujai įveistuose miškuose ir buvusiose kirtavietėse.

Trūksta mokslininkų nuomonės

Bet kokios nuosavybės formos atkuriamų ir įveisiamų miškų kokybė neatsiejama nuo miškininkystės darbų technologijų tobulinimo ir mokslo pažangos, kuri neįmanoma be ilgalaikių tyrimų. O jų, kaip ir atviros mokslininkų nuomonės dėl dabartinės miškininkystės vertinimo ir ateities plėtros, dabar ypač trūksta.

Kintančio klimato sukeltų padarinių ir vis daugėjančių žvėrių pažeidimų akivaizdoje nesaugūs beveik visų vietinių rūšių medynai, jeigu jie veisiami netinkamose augavietėse, neformuojamos pamiškės, mišrinama neatsižvelgiant į rūšių tarpusavio sąveiką, sodinama į neruoštą arba netinkamai paruoštą dirvą nekokybiškais sodmenimis, ne laiku taikomos ar visai netaikomos priežiūros ir apsaugos priemonės, nevykdomi ugdomieji kirtimai. Neverkšlenu dėl eglynų, bet manau, kad jų nelaimė – išjudinta paviršinė šaknų sistema ir su tuo susijusios vėlesnės bėdos (liemenų kenkėjai) – buvo nulemta ne vien klimato pokyčių, bet ir netinkamai taikytų veisimo technologijų: grynų želdinių veisimas, netinkama pasodinimo vieta ir kt. 

Keista, kad nediskutuojama ir apie dabartinį miškininkystės paradoksą – ąžuolų, dažnai atvežtų iš Lenkijos, kaip pionierinės medžių rūšies veisimą žemėje, kurioje jie niekada neaugo, nors kas keli dešimtmečiai vykdomos ąžuolynų atkūrimo programos davė mums praktinių pamokų, susijusių su ąžuolo išlikimo galimybėmis, veisimo ypatumais, nepakankama želdinių priežiūra (įskaitant ir genėjimą), ugdomaisiais kirtimais.

Auginimo paslapčių dar mokomės

Per pastaruosius du dešimtmečius valstybiniai miškų valdytojai įsavino nemažai pažangių dirvos ruošimo ir sodmenų auginimo technologijų, modernizuoti valstybiniai miško medelynai. Todėl pagerėjo ne tik miško sodmenų, bet ir miško želdinimo darbų kokybė. Dar 1997 m., kai miško sodmenys buvo auginami daugybėje mažų girininkijų daigynėlių, miškų ūkio ministras pasirašė įsakymą, kad sodmenų auginimas turi būti organizuojamas 9 regioniniuose modernizuotuose valstybiniuose medelynuose. Tačiau, pritrūkus ryžto įveikti mąstymo stereotipus, kad miškų urėdija be medelyno egzistuoti negali, jų skaičius šiandien sumažėjo tik iki 37.

Todėl, diegiant konteinerizuotų sodmenų auginimo technologijas, medelynų skaičius ateityje turėtų dar bent perpus sumažėti. Nemažai sodmenų auginimo paslapčių išmokome iš lenkų, dabar mokomės iš latvių, kurie jau įsavino konteinerizuotų sodmenų auginimo technologijas, sugriežtino sodmenų kokybės kontrolę. Turėtume ir mes griežtinti sodmenų rūšiavimo, ruošimo sodinti kokybės kontrolę, o augimu atsilikusių sodmenų nenaudoti persodinant: ateities medynai negali būti veisiami iš genetiškai nekokybiškų medžių palikuonių. Juolab kad per pastaruosius dešimtmečius Valstybinės miškų tarnybos specialistai, bendradarbiaudami su LAMM filialo Miškų instituto mokslininkais ir miškų urėdijų specialistais, sukūrė ir vis atnaujina visų pagrindinių vietinių medžių rūšių selekcinę sėklinę bazę, skirtą auginti selekciniams sodmenims, tarp jų – ir minkštųjų lapuočių (juodalksnių ir beržų).

Svarbu atkurto miško kokybė

Nors kasmet didinama atvejinių kirtimų apimtis, abejonių kelia šių kirtimų efektas; jį mokslininkai taip pat turėtų daugiau tyrinėti ir viešai pareikšti savo nuomonę. Siekiant įvykdyti nustatytas užduotis valstybiniuose miškuose, tokie kirtimai dažnai vykdomi neatsižvelgiant į medynų atsikūrimo sąlygas: kertamų medynų selekcinę grupę (bonitetą) ir derėjimą (sėklinius metus), nors šių kirtimų tikslas kilnus – sudaryti geriausias sąlygas pačiam medynui atsikurti. Jei neužtikrinamos minėtos sąlygos, kirtimai nepasiteisina ir miškas vis tiek turi būti atkuriamas dirbtinai, kaip kad plynose kirtavietėse. Bendraujant su visuomene, žmonės labai nesureikšmina šio kirtimo būdo – jiems svarbi tik atkurto miško kokybė.

Plantacinių miškų veisimas

Pastaraisiais metais, siekiant išauginti kuo daugiau medienos masės ir žaliavos biokurui, sudarytos sąlygos plantaciniams miškams veisti, tobulinant teisės aktus ir skiriant solidžią finansinę paramą jų įveisimui, priežiūrai ir apsaugai. Aplinkos ministerija dar 2007 m. patvirtino plantacinių miškų veisimo rekomendacijas, finansavo technologijų greitai augantiems medžiams dauginti meristeminiu būdu kūrimą. Teisės aktuose nustatyta, kad plantacinių miškų kirtimo amžius neribojamas, o kirtimų rotacija nustatoma Miško želdinimo ir žėlimo projekte. Šiemet Seimui pateiktas Miškų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriame nustatyta, kad plantaciniai miškai priskiriami prie IVB miškų grupės. Jie veisiami žemėje, kurioje miškas neaugo, sodinamos greitai augančios medžių rūšys, kirtimų rotacija – ne trumpesnė kaip 15 metų. Trumpesnės kirtimų rotacijos plantaciniai medžių ar krūmų želdiniai prie miško ar miško žemės priskiriami nebus. Nerimą kelia tik tai, kad hibridinės drebulės veisiamos nederlingose augavietėse, o jų veisėjams trūksta žinių, kaip turi būti vykdomas tręšimas ir kokie taikomi aplinkosauginiai ribojimai vykdant šią veiklą.

Dar kartą apie Jeilį ir šalies miškingumą

Tikiuosi, kad jau nukabinome plakatus, skelbiančius, kad Lietuva – geriausiai miškus tvarkanti (kai kas rašė – sauganti) valstybė, giliai paslėpėme ta proga gautus apdovanojimus ir peržiūrėjome Jeilio universiteto tinklalapį, kuriame 2014 m. Lietuva iš pirmos nusirito į 84 vietą.

Jeilio universitetas niekada nevertino pasaulio šalių miškų pokyčių pagal tai, kaip jie tvarkomi ar saugomi – buvo žiūrimas tik miškų plotų ir tūrio pokytis. Jau 3 metai (2012–2014 m.), kai Lietuvos miškingumas – 33,3 % (plotas, kuriame auga miškas, užima 31,5 % šalies teritorijos, kita – miško žemė, neapaugusi mišku).

Pastaraisiais metais, kai šalies miškingumas neaugo, valstybinių miškų valdytojai ir privačių žemių savininkai per 2012–2014 m. įveisė per 12 tūkst. ha naujų miškų. Kodėl miškingumas nedidėjo? Manau, kad tai labai susiję su tuo, kad nuo 2011 m., kai Seimas priėmė Miškų įstatymo pataisas, kad mišku laikomas tik 20 metų sulaukęs miškas, daug puikių savaiminių miškų (pušynų, beržynų), nesulaukusių numatyto amžiaus, nušluota nuo žemės paviršiaus. Tada (ir dabar) telefonas kaito nuo skambučių – logiškai mąstantys nesuprato, kas vyksta: nuo žemės paviršiaus šluojami puikūs savaiminiai jaunuolynai, o vienas iš šalies prioritetų – parama naujų miškų įveisimui.

Kai kurie, dievulio išaugintą mišką kirsdami ir maldami į skiedras, juokėsi: ,,Iškirsim ir sodinsim ... už Europos Sąjungos paramą.“ Nemaži miško plotai teisės aktų nustatyta tvarka kasmet verčiami ir į kitas naudmenas: vien per 2014 m. 509 ha miško žemės paversta ar verčiama kitomis naudmenomis, 510 ha padidėjo miško laukymių ir 416 ha žuvusių medynų, kuriuos teks atkurti.

Nors prieš 20 metų šalies miškingumas buvo net 3,2 % mažesnis nei šiandien, norėtųsi, kad miškų būtų daugiau: dar yra apleistos ir žemės ūkiui nenaudojamos žemės, kurioje įveisti selekcinio beržo želdiniai kraštovaizdžio nepablogintų ir būtų puiki investicija į ateitį. Todėl domėkimės miškininkyste – darbų pakaks ir mūsų vaikaičiams. Manyti, kad viską padarėme gerai, apgaulinga, ypač atkuriant ir saugant miškus: juos vertinant mūsų jau nebus.