Aiškinantis, kodėl nyksta šis gyvūnas, atradome vieną labai neįprastą priežastį - žmonės sumaišo šį gyvūną su lietuviškomis gyvatėmis ir jį nugalabija. Tai kelia šiurpą gamtininkams. Jie prašo nenaikinti ne tik šių nykstančių gyvūnų, bet ir kitų roplių. Jei pradėsime naikinti gyvates, jų populiacija irgi sumažės. O jos ekosistemai yra labai svarbios. Kaip gamtininkai sako, kad norint išsaugoti šią į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktą rūšį, pirmiausia jos reikia nebijoti ir pasistengti ją pamilti.Profesoriaus Ričardo Kazlausko rašyta, kad lygiažvynis žaltys netgi pats puola, vejasi žmogų ir jį išgąsdina. Jis priima panašią gynybos pozą kaip gyvatė: susierzinęs susisuka į spiralę, kurios centre slepia galvą, priešą gąsdina šnypštimu, karts nuo karto mesdamasis jo pusėn. Savo smulkiais dantukais gali ir įkasti iki kraujo, tačiau jo įkandimas pavojaus nekelia - lygiažvynis žaltys nuodų neturi.

Lygiažvynis žaltys kuo tikriausias smauglys: savo mitybos aukas (driežus, gluodenus, gyvates, smulkiuosius žinduolius) suėda prieš tai juos pasmauges. Smulkesnį grobį suėda gyvą.

Lygiažvynius žalčius naikina ne tik žmonės, o ir jų pačių perdėtas prisirišimas prie gimtosios vietos - jie vangiai iešosi geresnių gyvenimo sąlygų, net jų namams tapus netinkama vieta maitintis bei gyventi. Be to, lygiažvynius žalčius gali suėsti plėšrieji paukščiai kaip erelis rėksnys, suopis ar gyvatėdis. 

Tarptautinės organizacijos UNEP duomenimis, lygiažvynių žalčių populiacija nyksta ir dėl jų buveinėse kylančių gaisrų, silpnos gaisrų prevencijos. Natūralios žalčių buveinės ir jų populiacijos atkūrimas po gaisro gali trukti iki 15 metų.

Lygiažvynis žaltys
Foto: Wikimedia Commons nuotr.

Bazelio universiteto tyrimai rodo, kad lygiažvynių žalčių populiacijos mažėjimui reikšmingos įtakos turi jų buveinių fragmentacija bei genetinės struktūros kaita pačioje populiacijoje. Žinomose veisimosi vietose lygiažvyniam žalčiui būtina įrengti įvairių ilgalaikių slėptuvių. Jose suaugėliai ir jaunikliai galėtų ne tik slėptis, bet ir peržiemoti.

Gamtininkai primena, kad Lietuva yra šiaurinėje lygiažvynių žalčių ir balinių vėžlių arealo paplitimo dalyje, todėl mūsų šalyje šių roplių negali būti labai gausu. Itin retam lygiažvyniam žalčiui didžiausia grėsmė kyla keičiantis natūralioms ar dirbtinėms gyvenamosioms vietoms – atvirus plotus apželdinant mišku, nepaliekant kelmų, šakų krūvų.

GRYNAS jau rašė, kad Lietuvoje lygusis žaltys pirmą kartą pagautas 1921 m. Rūdininkų girioje, jį aptiko Tadas Ivanauskas. Vėliau šie žalčiai aptikti Čepkelių rezervate, Molėtų rajone, Rūdininkų girioje, Pirčiupių apylinkėje, Varėnos rajono Musteikos ir Rudnios kaimuose. Paskutinius kartus Lietuvoje pagautas Rūdininkų poligono prieigose. 2008 m. aptiktas Viešvilės rezervate. Gyvenamos vietos panašios į vikriojo driežo ir trapiojo gluodeno.