Ne kartą teko brazdintis po įvairias įdomias Kazachstano vietoves. Atstumai dideli, o jei tolsti nuo kalnų, peizažas dažnai monotoniškas – sausringos stepės arba dykumos. Sykį iki horizonto tiesiu, bet duobėtu ir gruoblėtu vieškeliu kratėmės Mojunkumų dykumos pakraščiu. Aplink tik gelsvai rusvo smėlio kopos ir reti papilkavę krūmokšniai, kai prieky karštame raibuliuojančiame ore ryškėja siluetai. Ne miražas, priartėjame. Dvikuprių kaimenė stabtelėjo poilsiui. Vieni tiesiog sugula vidury kelio, čia vėjukas geriau užpučia, kiti šalikelėje ramiai gromuliuoja.
Kai pagaliau visi kupriai tingiai nubinzeno nuo kelio ir pasuko viena linkme, sulipom į džipą tęsti kelionės. Bet žiū, raitelis kazachas vėl moja atsisukęs mūsų pusėn. Mus kviečia, paaiškino Kolia, nedera atsisakyti. Sukame nuo kelio ir važiuojame į stovyklą. Nedidelis sausų šakų aptvaras, kelios pašiūrės, jurta. Išlipame. Tuojau grėsmingai lodamas pribėga alabajus – didelis Azijos aviganis, jam svečiai kieme irgi naujiena, bet užmiršęs loti tuoj pradeda gerintis. Čia ir šeimininkas paragina savo bandą. Kupranugarės gailiu balsu bliauna, o iš aptvaro joms atsiliepia jaunikliai.
Kupranugaris - didelis turtas
Nustatyta, kad abi kupranugarių rūšys buvo prijaukintos maždaug prieš 4-5 tūkst. metų, panašiai kaip ir arkliai. Šiandien galima sakyt, kad tai buvo vienas sėkmingiausių žmonijos žingsnių civilizacijos link. Pradedant Antikos laikų karais, persų žygiais iki Indijos, jau plačiai buvo naudojami kupranugariai. Viduramžiais, užsimezgus pirmiems prekybos ryšiams tarp Vakarų ir Rytų, kupranugaris tapo pagrindine varomąja jėga.
Iki mūsų dienų sausringuose kraštuose kupranugaris - didelis turtas. Jis ir maitina (pienas, mėsa), duoda nemažai vertingos vilnos, oda irgi naudojama įvairiems gaminiams ir kartu - transporto priemonė. Vidurinėje Azijoje tradiciškai auginami dvikupriai, paplitę nuo Mažosios Azijos iki Mandžiūrijos (Rytų Kinija). Populiariausios trys veislės: mongoliški, kazachiški ir kalmukiški. Pastaroji labiausiai vertinami. Vienkupriai – Šiaurės Afrikos, Arabijos pusiasalio ir Centrinės Azijos gyventojai. Rečiau pasitaiko abiejų rūšių hibridų. Jie turi vieną plačią kuprą ir yra stambesni už vienkuprius. Tačiau vislūs tik pirmos kartos hibridai.
Australijoje kupranugariai - problema
Viskas prasidėjo intensyviai kolonizuojant šį žemyną. Nuo 1860 iki 1907 m. iš tuometinių Didžiosios Britanijos kolonijų Indijos ir Pakistano laivais į Australiją buvo pervežta apie 15 tūkstančių vienkuprių. Jie buvo naudojami kroviniams transportuoti gilyn į žemyną, kelių tiesimo, statybų darbuose. Bet apie 1920 m., paplitus patikimiems krovininiams automobiliams, kupranugarių jėga tapo neaktuali. Daugybė jų buvo paleista į dykumas likimo valiai. Ir ką gi, jie ne tik išgyveno, bet pradėjo intensyviai daugintis.
2000 – 2008 metų apskaitų duomenimis, po centrinės Australijos sausringąsias sritis klajojo apie vieną milijoną sulaukėjusių kupranugarių. Jie tapo rimti konkurentai vietiniams gyvūnams, pirmiausiai kengūroms. Jie pradėjo naikinti vietinę endeminę augmeniją. Nekontroliuojamos jų kaimenės siaubia saugomas teritorijas. Vietiniai fermeriai skundžiasi, kad dažnai gadinamos ganyklų tvoros, laužoma girdyklų įranga. Kai kurie arabų kraštų verslininkai suinteresuoti kupranugarių importu iš Australijos, nes daug dešimtmečių gyvendami laisvėje jie tapo žymiai ištvermingesni už naminius, įgavo kitų gerų eksterjero savybių. Veisėjams tai neįkainuojama medžiaga. Tačiau surasti laukines kaimenes didžiulėje teritorijoje, suginti jas į aptvarus, atlikti atranką – labai imlus ir sunkiai atsiperkantis darbas. 2010 m. Australijos vyriausybė paskelbė sulaukėjusių kupranugarių tankio mažinimo ekosistemoje planą. Priemonėse taip pat numatyta gyvulių gaudymas, brokavimas ir atranka pardavimui. Žaliųjų pasipiktinimui, leista juos net šaudyti.
Apie kupranugarių kilmę ir jų unikalias savybes
Paleontologijos mokslo nustatyta, kad šiuolaikinių kupranugarių bendras protėvis prieš 40 milijonų metų gyveno Šiaurės Amerikoje. Vėliau vieni palikuonys nukeliavo iki Pietų Amerikos, kiti per siaurą tarp ledynmečių atsiradusią Šiaurės Amerikos ir Azijos sausumos jungtį (dabar Beringo sąsiauris) atsidūrė Azijoje ir plačiai paplito. Tai tikrųjų kupranugarių gentis.
Žinia, tai - sausringų regionų ir dykumų gyventojas. Jis stambus - suaugę gyvuliai sveria 500 – 600 kg ir daugiau, ūgis - apie 210 cm, gyvena iki 40 metų. Jo kūno sandara ir fiziologinės ypatybės byloja apie puikų prisitaikymą prie aplinkos. Neklimpti į smėlį padeda plačios minkštos pėdos, nuo kaitros ir šalčio saugo tankios vilnos kailis. Be maisto išgyvena iki mėnesio, be vandens maždaug 10 dienų. Jeigu kupranugariai, besiganydami dykumoje randa žalių augalų, prie vandens jie gali neiti mėnesį ir ilgiau, su žalia mase gaunamos drėgmės jiems visiškai pakanka. Pašarui šie gyvuliai irgi vieni neišrankiausių, pasitenkina dygliuota žole ir krūmų šakomis, jiems tinka ir druskingų dykviečių skurdi augmenija, kurios neliečia kiti gyvūnai, o atsigerti gali ir sūraus vandens iš druskingos balos.
Jei dykuma, vandens visada mažai, todėl kupranugariai išmokę jį labai racionaliai naudoti. O jei gerti, tai iki soties. Per 10 min. gali išgerti iki 100 litrų. Joks kitas gyvūnas šito nepadarytų, nuo didelio vandens kiekio pavojingai prasiskiestų kraujas. Kita įdomi savybė – kūno temperatūros svyravimai. Žinia, dykumoje naktį dažnai šąla, o dieną kaitra. Kupranugaris turi išeitį. Ramybės būsenoje jo kūno temperatūra gali kristi iki +34 laipsnių. Naktį atvėsęs kūnas ne taip staigiai įšyla dieną. Nuo deginančios saulės galvą saugo tankūs karčiai, o kūną – kupra.
Tai puikus nešulinis gyvulys, galintis nešti krovinį iki pusės savo svorio (150-200 kg). Be poilsio per smėlynus 5-7 km per valandą greičiu jis gali nukeliauti iki 100 km. Vienkupriai - neblogi bėgikai, gali pasiekti iki 65 km/val. greitį, o 15-20 km/ val. greičiu gali risnoti net kelias valandas. Kiek prastesni bėgikai dvikupriai, bet jie kresnesni, stambesni ir stipresni, geriau tinka kinkiniui traukti.
Taigi, jei keliausite ir turėsite galimybę iš arčiau susipažinti su šiais nepaprastais gyvuliais, nepraleiskite progos.
Beje, ar Lietuvoje galima laikyti kupranugarius? Be abejo, juk tai - naminis gyvūnas, jo pirkimo ir pardavimo, laikymo nekontroliuoja laukinės gyvūnijos ir jos naudojimą reglamentuojantys dokumentai. Dvikupriai yra labai atsparūs šalčiui (juk Mongolijos dykumose žiemą būna labai šalta), nereiklūs maistui, jiems reikalinga tik minimali priežiūra. Europoje juos laiko daug kas - vieni pramogai, kiti - malonumui. Kai kas teikia paslaugą norintiems pajodinėti tokiu egzotiniu gyvuliu.
Ar brangus kupranugaris? Veislinis patinas gali kainuoti 10 - 15 tūkstančių eurų, tačiau jauną vienmetį kupranugarį įsigysite ir už 1 000 eurų. Keista, kad jų iki šiol niekas nelaiko ir neveisia. Juk toks vienas gyvūnas kasmet pateikia dešimtį kilogramų puikiausios vilnos, kupranugarė melžiama, jie gali būti atrakcijų dalis. Žinoma, tai yra ir pakankami brangus gyvūnas, kurio ieško Vakarų Europos valstybių gyvūnų mylėtojai.
