Nuomonė. Kodėl Kuršių nerijai didžiausias priešas – dideli pinigai?

Kuršių nerijoje miškų nėra, o tik mišku apaugusias kopos. Pustomo smėlio kopos, o ne miškas -  tikrasis gamtos stebuklas ir saugomas paveldas, tačiau jam didžiausią grėsmę kelia dideli pinigai ir suinteresuotų žmonių užmojai. Tokiomis mintimis aplinkosauginio renginio metu Smiltynėje dalijosi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.

Medelius tenka rauti

A. Feser žodžiais, pati gamta kopas apsaugo nuo vėjo ir vandens erozijos. Paslėptos po žolės ir miško skraiste balto smėlio kalvos praranda savo išskirtinį žavesį. Nors žmogaus įsikišimas į gamtos savireguliacijos procesą padaro daugiau žalos nei naudos, greitas savaiminis kopų užžėlimas mišku nėra sveikintinas reiškinys. Juo labiau, kai pagal galiojančią teisę miškus rezervate kirsti draudžiama, nors Kuršių nerijos rezervatai saugo smėlio kopas, o ne mišką. Todėl būtini protingi sprendimai, atsižvelgiant į konkrečios vietovės situaciją.

Visgi, įvertinus šiandienos situaciją, direkcijos darbuotojai, saugodami unikalų gamtos vaizdinį, priversti jaunus, vos sudygusius ar paūgėjusius medelius rauti.

Dėl griežtų vietovei nepritaikytų rezervato taisyklių nukenčia ir kraštovaizdžio formavimo reikalai. O šios unikalios vietovės paskirtis – nepakartojamų reginių atvėrimas. Tam būtina iškirsti proskynas – langus į jūrą ar kitas vaizdingas vietoves, dėl ko reikia nuolat ieškoti išeičių iš situacijos, kaip ir teisintis regioninio parko teritorijoje pastačius tautodailininko sukurtas sūpuokles. Bet tai tik smulkmenos, palyginus su daug rimtesnėmis civilizacijos grėsmėmis šiai unikaliai vietovei.

Pavojų kelia neatsakinga žmogaus veikla

Pinigai, politikavimas, vartotojiškumas ir abejingumas – tai patys didžiausi šiandienos pavojai unikaliam Kuršių nerijos – išskirtinai jautraus kraštovaizdžio kampeliui. Nors jo tikroji paskirtis ne tarnavimas komercijai, o sielai mielų vaizdinių formavimas. Tą užtvirtindama A. Feser citavo Bernd von Droste – UNESCO generalinio direktoriaus žodžius, išsakytus įtraukiant Kuršių neriją į pasaulio paveldo sąrašą – „Dabar saugokitės didelių pinigų“.

Autoriaus citata

Blogiau, kai jos ciniškai išvagojamos keturračių vėžėmis, ar neatsargiai elgiamasi su ugnimi, itin jautrių gaisringumui kalnapušynų plantacijose.

Šių žodžių pagrįstumas ryškėja su kaupu ne tik Kuršių nerijos, bet ir visose šalies gamtos srityse, negailestingai naikinamose žmogaus grobuoniškumo apraiškų.

Apie žmonių keliamą žalą Kuršių nerijai galima spręsti iš konkrečių elgesio motyvų. Nidoje vykstantys festivaliai, lydimi triukšmingų jaunimo pasilinksminimų ar švenčiančiųjų nakvojimo paukščių stebėjimo bokšteliuose, tikrai nėra problema. Problema – gamtos vartojimas, nepaisant išskirtinai saugomos vietovės statuso, pasivaikštant po kosminiu greičiu yrančias baltojo smėlio kopas. Dar blogiau, kai jos ciniškai išvagojamos keturračių vėžėmis, ar neatsargiai elgiamasi su ugnimi, itin jautrių gaisringumui kalnapušynų plantacijose.

Tuo tarpu apsilankius Rusijos Federacijai priklausančioje Kuršių nerijos dalyje esančiame „Kurskaja kosa“ nacionaliniame parke, nuostabiai sušvinta žmogaus veiklos visiškai nepaliesti pustomų smėlio kopų vaizdai, leidžiantys pajusti tikrąjį buvimo gamtoje dvelksmą, nė iš tolo neprilygstantį lietuviškiems vartotojiškumo pėdsakais išvagotiems vaizdininiams.

Šios mintys buvo išsakytos forumo „Gamtos išsaugojimo būtinybė klimato kaitos grėsmės ir nežaboto vartotojiškumo akivaizdoje. Kodėl būtina keisti požiūrį?“, kurį organizuoja susivienijimo Žali.LT entuziastai, Smiltynėje metu.