Įvardija keturias priežastis
Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto Giluminės geologijos laboratorijos vadovė Gražina Skridlaitė įvardija keturias pagrindines priežastis, kodėl susidaro įspūdis, kad Lietuvoje mažėja riedulių.
„Rieduliai niekur nenyksta, jų kiekis yra gana pastovus. Tačiau, kodėl atrodo, kad jų mažėja? Kai ledynas atnešė riedulius ir jam tirpstant jie iškrito iš ledo sluoksnio, šie išsidėstė labai netolygiai. Ledynas Lietuvą dengė labai nevienodai – vienur buvo jo pakraštys, kitur - baseinai, kur tekėjo tirpstančio ledo vanduo ir susidarė didžiulės smėlio ar molio masės. Vienose vietose riedulių randame labai daug, kitose – jų labai trūksta. Tai yra viena priežastis. Antra, dabar labai padaugėjo statybų – riedulių panaudojimas yra didesnis nei prieš kelis dešimtmečius. Žmonės sunaudojo visas krūvas riedulių, kurie riogsojo palaukėse. Karjeruose, iš kurių iškasama daugiausiai riedulių, jie yra trupinami – iš jų gaminama skalda. Kadangi didėja skaldos paklausa, sunaikinama vis daugiau riedulių“, - kalbėjo G. Skridlaitė.
„Jeigu jūs nueitumėte į mišką ir pastebėję apvalius kupstus, nuimtumėte samanas, pamatytumėte, kad ten vietoje akmens jau susidariusios žvyro ar smėlio krūvelės“, - atkreipė dėmesį G. Skridlaitė.
Riedulių kiekius paveikė ir sumažėję žemdirbystės mastai. Mokslininkė tai įvardija kaip ketvirtąją riedulių mažėjimo priežastį. Kai kuriuose rajonuose rieduliai nėra išrenkami iš laukų. Anksčiau, intensyviai dirbant žemę, žmonės kiekvieną pavasarį iš laukų išrinkdavo daugybę riedulių. Giluminės geologijos laboratorijos vadovė aiškina, kad tose vietose, kuriose ledynas suklostė nuogulas, vadinamas morenomis ir kur jos slūgso paviršiuje, rieduliai tiesiog „auga“ iš žemės – po žiemos dažnai paviršiuje randama gana daug naujų akmenų.
„Riedulių Lietuvos paviršiuje dar gali atsirasti nemažai, tačiau tai gana lėtas procesas – jie ne taip greitai „auga“, kaip yra sunaudojami“, - patikslino mokslininkė.
Riedulių Lietuvos teritorijoje gausiausia randama Aukštaitijoje ir Žemaitijoje, o mažiausiai – Suvalkijoje ir Dzūkijoje.
Lietuvoje populiarėja „akmenligė“
„Vertinčiau tai ir teigiamai, ir neigiamai. Teigiamai dėl to, kad daugelis riedulių, kurie, pavyzdžiui, būtų sutrupinti, yra išsaugojami, jie puoselėjami, valomi. Tačiau, deja, kartais žmonės nežino, iš kur jie ima tokius riedulius. Kartais jie pasisavinami iš ten, kur turi geologinę, kultūrinę ar archeologinę vertę. Žmonės kartais neįvertina to, kad tokius riedulius geriau palikti vietoje, kur jie yra kraštovaizdžio dalis“, - teigė Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto Giluminės geologijos laboratorijos vadovė.
„Pagal specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, draudžiama sunaikinti didesnius negu 0,5 kubinio metro akmenis. Tačiau nepasakyta, kad negalima jų judinti - dideli akmenys ir dabar labai juda, keliauja iš natūralių buvimo vietų į privačias valdas. Dabar yra didelė mada. Teko matyti tikrai turtingų privačių valdų, kur milžiniški akmenys suvežti“, - pasakojo J. Satkūnas.
Tiems, kurie vis dėlto negali atsispirti „akmenų magijai“, pašnekovas turi konkretų patarimą: „Jeigu žmogų jau apninka „akmenligė“, yra nepaprastai puikus lietuviškas akmuo – dolomitas. Jį galima teisėtai įsigyti karjeruose, kur jis yra kasamas. Kai kas sako, kad jis panašus į betono gabalą, bet kai įdėmiau pasižiūri – jis žiba savo dolomitiniais kristaliukais saulėje, fantastiškas akmuo!
Aš pats specialiai nusipirkau dolomito iš Petrašiūnų karjero, Pakruojo rajone ir atsivežiau į savo sodybą. Padėjau prie tvenkinio, negaliu juo atsidžiaugti – visiems rodau, koks tai yra puikus, natūralus, lietuviškas akmuo. Labai tinka sodybų kraštovaizdžio puošybai“.
Pirma išperka, kas pigiau
Lietuvos statybininkų asociacijos prezidento Daliaus Gedvilo manymu, Lietuva niekada neturėjo namų pamatams, kelių statybai ar betono mišinių gamybai pakankamo kiekio akmenų. Ypač tas pasakytina apie granitinę skaldą – visą laiką naudota žvyro skalda arba dolomitinė.
Vis dėlto, Lietuvoje, anot D. Gedvilo, trūksta ir žvyro skaldos. „Žvyro kaina Lietuvoje yra mažesnė, todėl rinkos dalyviai pirmiausiai išperka tai, kas pigiau, o paskui, jeigu nelieka vietinės žaliavos, turi pirkti atsivežtinę. Šiandien, kai sakoma, kad trūksta, matyt turima omenyje, kad trūksta būtent žvyro skaldos, o ne tos įvežtinės, kuri yra brangesnė“, - aiškino pašnekovas. Kainų skirtumas tarp vietinės ir atsivežtinės žaliavos gali siekti iki 30 proc.
Klaipėdoje trūksta smėlio
Pajūryje, kuriame atrodytų, kad turėtų būti daug iškasenų, statybininkai stebi ir kitą nemalonią tendenciją – ima trūkti smėlio.
Ar leisti eksploatuoti telkinius miškuose?
Lietuvoje, saugant miškus, buvo uždrausta eksploatuoti naujus telkinius, kurie yra užžėlę miškais. D. Gedvilas svarsto, kad iki šiol eksploatuotuose telkiniuose nemažai žaliavos jau yra iškasta, todėl galbūt reikėtų apsvarstyti tokio draudimo panaikinimą.
„Didelė dalis tokių riedulių nelabai patenkintų statybininkų reikalavimus, nes jie yra išdūlėję ir ištrupinėję. Kai kuriuos mažesnius ne saugomose teritorijose esančius plotus, aišku, galima panaudoti, tačiau tai tikrai neišspręstų visų ekonominių problemų – jų kiekis per mažas, todėl vis tiek reikės skaldą vežti iš kaimyninių kraštų“, - savo nuomonę išsakė Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto mokslo darbuotoja.
Geologas J. Satkūnas taip pat kategoriškai nesutinka su išsakytu statybininkų atstovų pasiūlymu eksploatuoti miškuose esančius riedulynus.
„Akmenys saugomoje teritorijoje sukuria didžiulę biologinę įvairiovę. Akmenynai turi gal dar ir nesurastą istorinę, archeologinę vertę. Tikrai negalima leisti net tokios minties. Galima judinti ir naudoti tik tuos akmenis, kurie yra surinkti iš laukų“, - sakė J. Satkūnas.
