Nuo rupūžių meilės žaidimų kunkuliuoja vanduo

Ne tik prietemoje rupūžės – paprastosios, žaliosios ir nendrinės - būna aktyvios. Dabar, poravimosi metą, per pačią vidurdienio saulėkaitą, giedrą ir šiltą pirmadienį, išlindo iš po visų patilčių ir mataruojasi viena ant kitos lėtoje Voryčios upės tėkmėje.

Arba plaukia viena paskui kitą, ir ne tik upelio pakraščiais, bet ir pačiu viduriu. Į kitą krantą. Vandens paviršius mirguliuoja nuo ratilų, galėtum pagalvoti, kad neršiančios žuvys jį taip judina.

Šis vaizdas – prie Voryčios, seklaus ir siauro dešiniojo Nemuno intako, įtekančio aukščiau Rusnės. Iš po tiltų į atviro vandens srovę pasidavė išverstaakių paprastųjų rupūžių kirbėlynė. Dabar – šių šaltakraujų darbštuolių poravimosi metas.

Iš 450 pasaulyje žinomų rupūžių rūšių Lietuvoje veisiasi tik trys. Dauguma neturi dantų. Galvos šonuose už akių yra dvi stambios išpūstos nuodų liaukos – parotidai. Oda rauplėta ar karpota. Joje taip pat yra liaukų, išskiriančių nuodingą skystį.

Atrodo, kad populiacijai nykimas tikrai negresia. Rupūžių daug, o plėšrūnų, kurie jas, tuoktuvių ritualais užsižaidusias, čiupti į savo gurklį norėtų – kaip ir nėra. Nei kormoranai, nei garniai, gandrai ar ereliai jų savo snapais ar nagais nekerta. Gruoblėta, nuodingų išskyrų pilna oda atbaido.

Linkėjo kuo gausesnio palikuonių „derliaus“

„Bet žalčiai ir gyvatės rupūžes suryja, jei tik pačiumpa. Ir nenusigaluoja“, - sako prie Voryčios tilto sutikti žvejai Darius, Vytas ir Pranas. Jie atėjo pameškerioti ir netrukus traukė iš upės karšius bei raudes. Džiūgavo, kad kimba ir mėtė kabliukus su masalu kuo toliau nuo rupūžių viliotinių.

„Tai labai naudingi varliagyviai, nes ėdrūs ir neišrankūs - gyvus judančius vabzdžius, jų lervas, tarakonus, muses, šliužus, visokius kitus kenkėjus, bestuburius suryja. Tikri daržų sanitarai, gerai, kad mūsuose rupūžynai nenyksta, Voryčios patiltėse jos saugiai žiemoja“, - kalba vyrai.

Beje, po Voryčios tiltu, giliame betono plyšyje, pernai pavasarį teko matyti besirangantį įspūdingo dydžio žaltį. Gal rupūžių buvo prisirijęs?

Pilkosios rupūžės, beuodegių varliagyvių būrio narės, skirtingai nei žaliosios ir nendrinės, nėra įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Bet saugomos Berno konvencijos.

Didžiausias plėšrūnas - žolininkai

Sudžiovintų rupūžių kūnelių ne kartą esu mačiusi įvairiose pamario krašto mugėse, jais dažnai prekiauja keli savo genialumu įtikėję visažiniai žolininkai. Kai kurie rupūžes užpila spiritu, trina jų džiūsnas į miltus ir pataria maišyti į gėrimus. Ir visi tikina – stebuklingai gydo nuo to, kuo tik skundiesi. Lyg būtų viduramžiai, o ne dvidešimt pirmasis amžius.

Per pamario kraštą pavasaris ridena gamtos gyvastingumo bangas ant vandens, ant sparnų, arimų ir žydinčių medžių kupolų. Jau nužydėjo lazdynai, alksniai, blindės, dabar – japoniškųjų magnolijų metas. Šilutė didžiuojasi jų žiedais, buvusio miesto burmistro palikimu, puikiai išsaugotu ir padaugintu.

...Į pamarį šeštadienį verta atvykti dėl tradicinės Šaktarpio šventės, kuria Rusnės sala pradeda naująjį poilsio sezoną ir pristato lankytojams kulinarinį ir kultūrinį paveldą, amatus, paslaugas. Vidurdienį – pats šurmulio įkarštis su žuvienės kvapu, dainomis, šokiais prieplaukoje prie Atmatos.

Reaguodamas į šį straipsnį GRYNAS.lt skaitytojas Matas atsiuntė nuotraukas, kuriose užfiksuoti dar nepadoresni varlių nuotykiai. Meilės ištroškusias varles vyras užfiksavo Burbiškių parke Vilniuje: