Kaip teigė A. Pranaitis, pilkosios žąsys į rezervatą sugrįžo prieš porą dienų. Anot jo, pirmųjų paukščių parskridimo laikas nėra per ankstyvas. Žinoma, jei žiema būtų žymiai vėsesnė, žąsų tektų laukti kur kas ilgiau. Paukščiai jau pajautė pavasario dvelksmą, todėl netrukus jų gali sugrįžti ir dar daugiau.

„Viskas priklauso nuo žiemos ir orų. Čia nėra nieko keisto, kad žąsys tokiu metu jau sugrįžo. Žiema žiemai nelygu. Jeigu nėra sniego, paprastai vasario viduryje jos parskrenda. Dabar yra atviros žemės, neapsnigtos pievos – jos turi ką papešiot. Šiaip žąsys nereikalauja didelio vandens kiekio. Dabar joms užteks senesnės žolės, be to, gali susirasti ir želmenų“, - tikino rezervato direktorius.
A. Pranaitis
Pernai pavasaris buvo labai vėlyvas. Kovą dar buvo daugiau nei 20 laipsnių šalčio ir labai daug sniego. Žąsys pasirodė vasario pradžioje, bet netrukus išskrido atgal.
Pasidomėjus, kada šie paukščiai parskrido pernai, pašnekovas prisiminė, kad praėjęs pavasaris žąsims nebuvo lengvas. Šiltus orus Lietuvoje jos surado tik iš antro karto. Pirmą kart parskridus jų laukė žvarbi žiema.
Pilkosios ir baltakaktės žąsys prie Rusnės

„Pernai pavasaris buvo labai vėlyvas. Kovą dar buvo daugiau nei 20 laipsnių šalčio ir labai daug sniego. Žąsys pasirodė vasario pradžioje, bet netrukus išskrido atgal. Ir antrą kartą jos grįžo tik balandžio pradžioje. Pirmą kartą parskridusiems paukščiams buvo labai blogos sąlygos“, - aiškino A. Pranaitis.

Jo teigimu, pilkosios žąsys toli nuo Lietuvos nežiemoja. Joms nereikia ypatingai didelės šilumos – svarbiausia, kad nebūtų sniego. „Jos neturėtų toli nuo Lietuvos žiemoti. Jei žiema švelni, jos gali žiemoti Vokietijos pajūryje. Jei geros sąlygos, jos tikrai toli neskrenda. Žąsys priskiriamos artimųjų migrantų grupei. Jos yra atsparios žiemos sąlygoms“, - atskleidė pašnekovas.

O visai netrukus gali pasirodyti ir kiti artimųjų migrantų grupei priskiriami paukščiai – varnėnai, vieversiai ir pempės. „Diena tapo ilgesnė, maisto paukščiai jau gali susirasti, todėl ir grįžta“, - GRYNAS.lt kalbėjo A. Pranaitis.