„Taip, kovai jau grįžta.Ten, kur dabar juos stebi, kasmet jų kolonijos klesti, be to, iš Rusijos Kaliningrado srities, manau, nemažai jų per Nemuną atskrenda. Susimaišė su mūsų krašte žiemojusiom kuosom, ir visi pavasario laukimu jau gyvena. Kaip ir žmonės...“, - telefonu konsultuoja klausiamas ilgametis bičiulis, Ventės rago ornitologijos stoties vedėjas Vytautas Jusys.
Kovų sumažėjo trečdaliu
Stoviu netoli medžių guoto Pagėgių savivaldybėje, pasienio teritorijoje, ir stebiu, kaip dėl vietos lizdams medyje pešasi kovai. Nebūtų dėl ko galvą kvaršinti ir laiką gaišinti, bet tas pats V.Jusys neseniai viešai dalijosi nerimu. Kovų kolonijos sparčiai nyksta, šių paukščių ryškiai mažėja.
Pamario krašte tik viena iš septynių yra skaitlinga, medžiuose- iki 20-30 lizdų. O visos kitos arba tuštėja , arba visai ištuštėjo. Pavyzdžiui, Kucų, Šilgalių, Vilkyškių, Stoniškių. Praėjusį trečiadienį šių eilučių autorė jas apvažiavo ir akivaizdžiai įsitikino – kovarnių alasu jos skamba retai.
V.Jusys 1985 metais yra suskaičiavęs visas Lietuvoje kovų lizdavietėmis užimtas kolonijas, ir jose suskaičiavo apie 100 tūkst. paukščių. Po 30 metų jų, atrodo, bus sumažėję trečdaliu. Tam turėjo įtakos perimvietėms tinkamų vietų - aukštų, brandžių medžių guotai iš pakelių, bažnyčių šventorių, buvusių dvarviečių teritorijų – nykimas.
Kovams, nykstantiems Lietuvos paukščiams, šiemet dėmesio nepagailėti yra raginami visi gamtos bičiuliai - ornitologai profesionalai ir mėgėjai. „Visiems varniniams paukščiams – kuosoms, šarkoms, pilkosioms ir juodosioms varnoms, krankliams, kėkštams, jų būviui turėtume būti neabejingi. Kad neprarastum gyvosios gamtos įvairovės, už kurią esam atsakingi“, - sako V. Jusys.
Ne tik kovų, ankstyvųjų pavasario šauklių, gerklingi būriai savo telkimusi panemunių šlapžemėse akį traukia. Nuo neartos pernykštės kukurūzų lauko ražienos tirštais būriais kyla ir į pakelės krūmus sėda žaliukių būriai. Spindi saulėje plunksnų žvilgesiu ir čirškauja sotūs. Smilginiai strazdai išdidūs vienišiai, jie šildosi prieš saulę aukščiau, pačioje viršūnėje.
Dėl romantiškų vaizdų verta išsukti iš pagrindinio kelio
Bet labiausiai Pagėgių savivaldybėje užburia peizažas lankose, kurios pavasariais būna užliejamos potvyniu. Dabar, kiek akys užmato, jos ruduoja net be sniego likučių. Pakelėm, papieviais, palaukėm tose panemunių teritorijose pernykštę žolę ir šiųmečius prasikalusius daigus rupšnoja stirnų būriai. Vienur didesni, kitur – tik pora ar po kelias grakščiakojes. Laigo - tik pasibaidę.
Dėl galimybės išvysti tokį romantišką vaizdą verta sukti keliolika kilometrų nuo pagrindinio kelio Klaipėda-Jurbarkas ir pro Pagėgius bei Šilgalius pasiekti bekraštes panemunių lygumas. Pakeliui galima stabtelti prie Nemuno žirgyno. Ir todėl, kad Arklio metų sulaukėme, ir todėl, kad tai stambiausias ir seniausias šalyje žirgų veislynas, kuriame puoselėjama daugiau kaip apie 400 žirgų.
