Dažniausia tokio elgesio priežastis – siekis sumažinti konkurenciją ir sukurti geresnes sąlygas savo jaunikliams. Kanibalizmas tarp gyvūnų pasireiškia skirtingai: penketukas rūšių pateikiamų žemiau pasižymi keistesnėmis kanibalizmo išraiškomis.
Pasistengia, kad broliukai net neišvystų šio pasaulio
Pirmasis rykliukas ištrūkęs iš kiaušinėlio apvalkalo ima misti savo broliais ir seserimis, vėliau – neapvaisintais kiaušinėliais. Gausi baltymų dieta veikia: maždaug metro ilgio naujagimis smėlinio tigrinio ryklio jauniklis pats kieno nors pietumis jau neturėtų tapti.
Geresnės sąlygos kanibalų jaunikliams?
Prerijų šuniukai yra patys mieliausi kanibalai ir jauniklių serijiniai žudikai, kokius tik jums yra tekę matyti.
Negalima tokiu elgesiu kaltinti visų šių graužikų, tačiau dėl atkaklių Merilendo universiteto Aplinkos mokslų centro elgsenos ekologo Johno Hooglando tyrinėjimų žinome, jog kai kurie iš jų visiškai teisėtai nusipelno tokių epitetų.
Kad atrastų, jog juodauodegiai prerijų šuniukai užsiima kanibalizmu, mokslininkui teko patapti tikru detektyvu.
„Pastebėjome, jog beveik visos patelės poravosi, tačiau tik labai nedidelė jų dalis pasirodydavo su jaunikliais,“ – pasakojo J. Hooglandas, kuris graužikus tyrinėti pradėjo dar 1974 metais.
Jo vadovaujama komanda taip pat pastebėjo, jog patelės lankydavosi artimų moteriškos lyties giminaičių urveliuose, o išlindusios, pasak mokslininko, dažnai turėdavo kraujo žymių ant snukučių.
Tuo metu aplankytų urvų patelės nustodavo demonstruoti motinoms būdingą elgesį.
„Galiausiai, įdėję nemažai pastangų, urvuose radome mažylius nukąstomis galvomis. Pagaliau turėjome tikrų kanibalizmo įrodymų,“ – sakė J. Hooglandas.
Dar viena rūšis, Jutos prerijų šuniukai, taip pat minta jaunikliais, tačiau toks elgesys yra retas ar neegzistuojantis tarp likusių rūšių atstovų.
Kaip mokslininkai aiškina tokį reiškinį?
„Konkurencija tarp gyvūnų yra tokia stipri, jog kartais natūralios atrankos būdu pirmenybė suteikiama artimų giminaičių jauniklius žudantiems prerijų šuniukams. Taip padidėja tikimybė, jog pačių kanibalų jaunikliai išgyvens, nes jiems sąlygos bus palankesnės, o toks elgesys persiduos ir sekančiai kartai,“ – savo pagrindinę hipotezę dėstė J. Hooglandas.
Pati save naikinanti invazinė rupūžė
Tačiau vienas kitą valgo ne tik jaunikliai. 2008 m. kitas tyrimas nustatė, jog suaugėliai privilioja grobį, įskaitant jaunas rupūžes, mosuodami savo užpakalinių kojų viduriniais pirštais. Tyrėjai išskrodė 28 rupūžes agas ir nustatė, jog 64 procentai jų laimikio sudarė kitos tos pačios rūšies rupūžės.
Australijoje rupūžės agos yra itin agresyvi invazinė rūšis. Bet panašu, jog užsiimdami kanibalizmu šie gyvūnai bent iš dalies patys padeda kovoti su savo sukeliama problema.
Kanibalės gyvatės
1901 m. pasirodęs „New York Times“ straipsnis pasakojo apie Bronkso zoologijos sode laikomą itin didelę kobrų patelę, kuri mito tik juodosiomis gyvatėmis. Straipsnyje rašoma, jog ji turėjo tokį apetitą, kad zoologijos sodo parke šių gyvačių, kurias kobrai maitinti gaudydavo prižiūrėtojai, beveik neliko.
Suvalgyti patinėliai turi dvigubai daugiau palikuonių
Mikropasaulyje partneris ir patiekalas dažnai yra vienas ir tas pats. Seksualinis kanibalizmas, kai po dauginimosi patelė suvalgo patinėlį, tarp vabzdžių ir voragyvių yra ganėtinai dažnas elgesys.
Tačiau visa tai neveltui: 2003 m. Toronto universiteto Scarboroughe mokslininkė Maydianne Andrade nustatė, jog poravimaisi, kurių pabaigoje patinėliai yra suvalgomi (65 proc. tirtų atvejų), trunka gerokai ilgiau, o tų patinėlių apvaisintos patelės vėliau atsiveda dvigubai daugiau jauniklių.
