Nėra tinkamos aplinkos – nėra rūšių

Į šį parką pašnekovas sakosi atėjęs dirbti dėl įdomumo. Dar kuriantis parkui, E. Paplauskis numatęs čia būsiant įtampos zoną (juk net ir tarp jūros ir sausumos vyksta nuolatinė kova), tačiau tuomet ramybės neieškojęs. Mat čia išties unikalus gamtos kampelis, taip reikalingas mūsų supratimo, o pirmiausia – darnaus sugyvenimo su aplinka. 

Steigiant Pajūrio regioninį parką, vienas svarbiausių uždavinių buvo neleisti susijungti dviem labiausiai užstatytoms mūsų pajūrio vietovėms – Klaipėdai ir Palangai, o šioje palei Baltiją besidriekiančioje nedidelėje juostoje sudaryti tinkamas sąlygas laukinei gamtai ir žmonių poilsiui. Deja, šiandien parko apsaugos zona sudalyta mažais sklypeliais, greitai gali nebelikti jokios žemės ūkio veiklos, o gyvūnams – mitybos plotų.

Jei Nemirsetoje nebūtų buvę karinio poligono, tai ji greičiausiai jau būtų užstatyta ir šiandien čia vargu ar kalbėtume apie tokias Europoje retas bei nykstančias gamtines buveines kaip užuomazginės kopos, baltosios kopos, smėlynų tyruliai ir kt.
Citata

Kalbant apie gamtą, reikia pradėti ne nuo rūšių, o nuo aplinkos. Žmogaus ir aplinkos sąveika turėtų būti darni, nes jei nėra tinkamos aplinkos – nėra ir rūšių. E. Paplauskis apgailestauja, kad Pajūrio regioniniame parke ši sąveika nėra itin darni: „Gyvename didžiulės socialinės ir ekonominės įtampos, netgi, sakyčiau, karo zonoje. Nuo seno čia gyvenantys žmonės nori saugoti gamtą, o nemažai kitų – viską sudalyti sklypais ir parduoti.“

Kadaise pajūrio žmonės jautėsi esą aplinkos dalis, o šiandien tik nedaugeliui rūpi tai, kas iškart į akis krinta atvykėliams iš svečių šalių ar tiems, kuriuos į parką vilioja natūralaus pajūrio trauka.

Tarp uosto ir kurorto įsprausto parko apsauginė zona pamažu tankiai apstatoma gyvenamųjų namų kvartalais. Dalios Račkauskaitės nuotr.
Foto: „Žurnalas apie gamtą“

Unikalios buveinės

Karklė – viena didžiausių parko gyvenviečių – nuo XX a. pradžios Vokietijoje buvo žinomas kurortas tarp laukinės gamtos mėgėjų. Čia žmonės atvykdavo ne tik pasimėgauti jūra, bet ir gaivia natūralaus pajūrio gamta bei ramybe. Dabartinio pajūrio veidas labai pasikeitęs, tačiau vis tiek itin patrauklus. Ir šiandien daugelis atvykėlių, užsukę į Pajūrio regioninį parką, pasidžiaugia kitokia aplinka, kur nėra stiklinių dangoraižių ar kitokių stiklinių statinių. 

Gamtos požiūriu ypač vertingos Nemirsetos apylinkės, plytinčios iki pat Karklės. Čia sovietiniais laikais buvo įsteigtas karinis poligonas ir be specialaus leidimo niekas negalėjo lankytis. Dabar ši vietovė įtraukta į tarptautinį „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklą.

Jei Nemirsetoje nebūtų buvę karinio poligono, tai ji greičiausiai jau būtų užstatyta ir šiandien čia vargu ar kalbėtume apie tokias Europoje retas bei nykstančias gamtines buveines kaip užuomazginės kopos, baltosios kopos, smėlynų tyruliai ir kt. Ko gero, vietos nebebūtų ir parke perintiems retiesiems dirvoniniams kalviukams.

Rezervate telkšančiame Plocio ežerėlyje pailsėti apsistoja būriai migruojančių įvairių rūšių ančių, dančiasnapiai, kragai ir kt. Besiilsinčius paukščius patogu stebėti iš greta ežero įrengtos regyklos. Kartais šiame ežerėlyje medžioja jūriniai ereliai. Viena jų pora kasmet peri kito parko ežero – Kalotės – apylinkėse.
Citata

Pajūrio regioninio parko „Natura 2000“ teritorijos išskirtinės jau vien dėl to, kad jų negalima perkelti niekur kitur, nes tokių vietų šiame pajūrio ruože tiesiog nėra.

„Įstatymas nenurodo, kuri konkreti vieta turi būti saugoma. „Natura 2000“ teritorija, esant reikalui ir suderinus su komisija, gali būti panaikinta, tačiau vietoj jos turi būti įsteigta analogiška teritorija kitoje vietoje. O pas mus to padaryti nėra kur, tai ir panaikinti jų niekas neleis. Mūsų kopos yra natūralios, susidariusios dėl čionykščių augalų, jos turi visai kitokią vertę nei žmogaus formuojamos ir stipriai trypiamos Palangos ar Šventosios kopos. Ten nėra vietos nei mūsų bembiksui, kurio tipiška buveinė – nenutrypti smėlynai, nei retai pajūrinei kukulijai, nei kopinei smiltvapsvei, nei daugumai smėlynų augalų ar vabzdžių rūšių“, – teigia parko vyr. ekologas.

Iš pirmo žvilgsnio tuščiuose smėlynuose gausu gyvybės. Čia urvelius rausia ir nykstantys ilgažandžiai bembiksai. Gintauto Steiblio nuotr.
Foto: „Žurnalas apie gamtą“

Iš kultūros – į natūrą

Lietuvos pajūris driekiasi viso labo apie 90 km, o gyventojų Lietuvoje – 3 mln. Taigi vienam gyventojui pajūrio tenka po 3 cm, kuriuose reikia suderinti ir valstybinius, ir privačius, ir rekreacinius, ir daugybę kitų interesų. Ir dar tuos 3 cm reikia dalytis su kitais pajūrio gyventojais – augalais ir gyvūnais.
Citata

Parko gamtos turtai tarsi ant delno sugula keliaujant dviračių taku. Apskritai Pajūrio regioninis parkas – dviratininkų parkas. Dviračių takas, išsivadavęs nuo vasarą sausakimšos Palangos, vingiuoja natūraliu pajūrio kraštovaizdžiu. Jis tarsi pulsuojanti arterija srūva per visą parką – Nemirsetą ir jos apylinkes, šone palikdamas Plocio rezervatą, atsiremia į Karklę – vienintelį pajūryje išlikusį buvusį žvejų kaimą. Dviračiais patogu pasiekti ir parko įžymybę – per 20 metrų virš jūros lygio iškilusį Olandų Kepurės skardį bei kitas lankytinas parko vietas.

Palikęs Palangą, sukultūrintą pajūrį su prancūzų kraštovaizdžio architektų suprojektuotu parku, patenki į natūralaus pajūrio glėbį su visomis kopų gyvenimo stadijomis, aštuonis tūkstančius metų skaičiuojančiu Litorinos jūros krantu, natūraliais rifais – prieglobstį jūros augalams ir gyvūnams teikiančiais riedulynais. 

Per parką driekiasi pagrindiniai paukščių migracijos keliai. Rudenį ir pavasarį čia galima pamatyti daugumą Lietuvoje gyvenančių sparnuočių. Rezervate telkšančiame Plocio ežerėlyje pailsėti apsistoja būriai migruojančių įvairių rūšių ančių, dančiasnapiai, kragai ir kt. Besiilsinčius paukščius patogu stebėti iš greta ežero įrengtos regyklos. Kartais šiame ežerėlyje medžioja jūriniai ereliai. Viena jų pora kasmet peri kito parko ežero – Kalotės – apylinkėse.

Dar visai neseniai sibirinės gagos parke gausiai žiemodavo. Sauliaus Karaliaus nuotr.
Foto: „Žurnalas apie gamtą“

Žiemą jūroje itin smagu stebėti iš tolimų šiaurinių kraštų žiemoti atskridusius tūkstantinius vandens paukščių būrius: ledines antis, ausuotuosius kragus, rudakaklius narus, didžiuosius dančiasnapius.

Anksčiau parko teritorijoje gausiai žiemodavo ir globaliai nykstančios sibirinės gagos. Dabar šių paukščių žiemoja labai mažai. Seniau buvo baiminamasi, kad gagas greičiausiai gali išnaikinti žvejų tinklai, tačiau šiandien manoma, kad jas iš mūsų pajūrio išgujo grundalas rubuilis. Ši mūsų vandenyse invazinė rūšis ėda rifuose gyvenančias midijas, kuriomis minta ir gagos. Spėjama, kad išnykus midijoms beveik nebeliko ir moliuskais mintančių paukščių.

Vienam gyventojui – 3 cm pajūrio

Lietuvos pajūris driekiasi viso labo apie 90 km, o gyventojų Lietuvoje – 3 mln. Taigi vienam gyventojui pajūrio tenka po 3 cm, kuriuose reikia suderinti ir valstybinius, ir privačius, ir rekreacinius, ir daugybę kitų interesų. Ir dar tuos 3 cm reikia dalytis su kitais pajūrio gyventojais – augalais ir gyvūnais.

Svarbu, kad išliktų teritorijos išskirtinumas ir čia neatsirastų dar viena Palangos J. Basanavičiaus gatvė.
biologas Erlandas Paplauskis

Pajūrio regioniniame parke aptinkama palyginti daug įvairių endeminių rūšių. Bent trys rūšys augalų, vadinamos Rytų Baltijos endemikais, čia susiformavo prieš užslenkant ledynams ir aptinkamos tik rytinėse Baltijos pakrantėse.

„Mums, gamtininkams, svarbu išaiškinti žmonėms ekosistemų funkcionavimo principus, augalijos prisitaikymo principus, kuo pajūrio gamta ypatinga, išskirtinė. Retas augalas, sakome, vertingas. Tačiau augalas netampa ypač svarbus ir vertingas dėl to, kad mes jį išnaikinom. Pajūryje vertingesni augalai, kurie palaiko kopų struktūrą, net jei jie ir neįrašyti į Raudonąją knygą“, – tvirtina E. Paplauskis.

Pakrantėje nuo Olandų Kepurės skardžio iki Nemirsetos gausu riedulių. Ant jų įsikuria augalai ir gyvūnai, kurie negali prisitvirtinti prie nuolatos judančių jūros smilčių. Akmenys ir ant jų augantys dumbliai, moliuskų ir vėžiagyvių kolonijos teikia priegl
Foto: „Žurnalas apie gamtą“

Šio krašto augalijai tenka išgyventi sąlygomis, panašiomis į Sacharos – maisto medžiagų mažai, vasarą - svilinanti saulė, nuolat judantis smėlis, dažni vėjai, tai visiškai palaidojantys žaliuosius smėlynų gyventojus, tai apnuoginantys jų šaknis. Kai kurie šiandien pajūryje dažni augalai – smiltyninė rugiaveidė, pajūrinė smiltlendrė – ne vietiniai, o atkeliavę nuo Atlanto pakrančių.

Šie augalai buvo dažniau naudojami kopoms apželdinti. Manoma, kad dėl to jie čia ir išplito. Ilgos ir išsišakojusios jų šaknys sulaiko vėjo nešamą birų smėlį, padeda formuotis kopoms, o tvirti, šiurkštūs lapai teikia užuovėją greta įsikuriantiems kitiems, gležnesniems augalams.
Tik Pajūrio regioniniame parke ir kitose rytinėse Baltijos jūros pakrantėse auga baltijinis pūtelis, baltijinė stoklė, pajūrinė linažolė. Baltosiose kopose, kur smėlis juda daug mažiau, veša saugotinas tamsialapis skiautalūpis. 

Už baltųjų kopų plytinčios pilkosios kopos nusagstytos smiltyniniais šepetukais, smiltyninėmis viksvomis. Dar tolėliau nuo jūros kranto besidriekiančiose smiltpievėse aptinkamos Raudonosios knygos „gyventojos“ ankstyvoji smilgenė, lininė žarotūnė, pajūrinė širdažolė. Čia palyginti gausu orchidinių augalų.

Čia galima aptikti ir kitą Raudonosios knygos „gyventoją“ – gležną pajūrinę širdažolę. Jolantos Akmantaitės nuotr.
Foto: „Žurnalas apie gamtą“

Rekreacinis parkas?

Pajūrio regioninis parkas yra laikomas labiau gamtiniu, tačiau čia itin svarbi rekreacija. „Turime daug gamtinių vertybių, tačiau esant tokiam milžiniškam lankytojų srautui parką reikėtų laikyti gamtiniu-rekreaciniu. Jei turėtume tokį statusą, tai paaiškintų dabartinę situaciją. Reikia rasti vietos ir gamtai, ir rekreacijai. Svarbu, kad išliktų teritorijos išskirtinumas ir čia neatsirastų dar viena Palangos J. Basanavičiaus gatvė“, – svarsto parko vyr. ekologas E. Paplauskis. 

Parkas iš tiesų siūlo gausybę įdomių gamtinių pramogų. Čia galima pažvejoti ir nuo kranto, ir jūroje, galima ir pamedžioti, ir pažaboti vėją jėgos aitvaru. Parke ir viena įdomiausių vietų Lietuvoje mėgstantiems panardyti bei patyrinėti nuskendusius laivus. Galima pamėginti patiems senoviniu būdu išsigriebti gintarų, kurių čia jūra dosniausiai žeria mūsų pakrantėje.

Parke vis dar gyvas senasis gintaro gaudymo būdas graibštais. Šiandien ieškoti gintaro gali kiekvienas, rengiamos gintaro gaudymo ekskursijos, o prieš šimtus metų vietos gyventojai visą gintarą turėdavo atiduoti valdžiai. Iki XIX a. veikė nepaklusniesiems
Foto: „Žurnalas apie gamtą“

Besidominčius karo istorija traukia pajūryje stūksantis Antrojo pasaulinio karo laikų palikimas – „Juodoji tvirtovė“, o dviračiu patogu pasiekti Klaipėdą.

Nors botanikai sako, kad intensyvios rekreacijos zonos – biologinės dykumos, tačiau pasistengus viską galima suderinti. Šiandien parke puikiausiai išsitenka ir balto smėlio paplūdimiai, ir gamtinės teritorijos: rezervatas, kur lankytis negalima, europinės svarbos buveinės, Olandų Kepurės skardį supa puikus miškas, istorinės Litorinos jūros krantas apaugęs prieš šimtmetį sodintu mišku, kuriame šiandien galima išvysti, kaip atrodo kertinės miško buveinės, stebėti žaismingas voveres ir kitus gyvūnus.

Olandų Kepurės skardis kasmet keičiasi. Per metus nuslenka apie 50 cm šlaito. Gūbrį ardant šaltiniams ir bangų mūšai, kartais griūtys padovanoja netikėtų radinių. 2012-ųjų pavasarį ties šiuo skardžiu aptiktas 23–24 tūkst. metų senumo mamuto kaulas. Lino
Foto: „Žurnalas apie gamtą“