Šerinė kalnarūtė – tai vadinama cirkumpoliarinë rūšis, aptinkama visame pasaulyje. Daugiausia paplitusi Europoje ir Šiaurës Amerikoje. Dažniausiai šis augalas auga kalnuotose vietovėse, lygumose – reta.
Matyt todėl tai itin reta rūšis Lietuvoje (kaip ir kelios kitų rūšių kalnarūtės), auganti ties savo rytinio arealo riba.
Šerinė kalnarūtė pirmą kartą rasta 1941-aisiais Vilniaus apylinkėse, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais šioje radavietėje neaptinkama.
Taip rasta Akmenës r., Balkasodyje (Alytaus r.), Traupyje (Anykščių r.), Daujėnuose (Pasvalio r.), Saldutiškyje (Utenos r.).
Tai daugiametis, visžalis augalas, užaugantis iki 10–20 cm aukščio. Lapai nuo 3 iki
25 cm ilgio, plunksniški. Šios rūšies kalnarūtė dauginasi sporomis, kurios susidaro apatinėje lapų pusėje esančiose sporangėse. Sporas barsto birželio–rugpjūčio mėnesiais. Vegetatyviniu būdu dauginasi šakniastiebiais. Tai šviesomėgis augalas, augantis uolingose vietovėse, šlaituose.
Antrinėse augavietėse randamas ant medžių šaknų, senų mūrinių statinių, klinčių karjeruose.
Lietuvoje dažniausiai auga senų kapinių akmeninių tvorų plyšiuose. Jei kartais pastebėtumėte tokį augalą – neraukite jo, pasaugokite.
Šerinė kalnarūtė Lietuvoje buvo rasta kairiojo Nemuno intako šlaito mišriame miške. Tuo metu ant senų akmeninių tvorų paprastai auga nuo vieno iki kelių šimtų, daug sporų galinčių paskleisti kerelių.
Iš savo natūralių augaviečių šios kalnarūtės nyksta dėl miško kirtimų bei šlaitų erozijos. Antrinėse
augavietėse nyksta dėl akmeninių tvorų savaiminio irimo arba jų tvarkymo ir remonto.
Parengta pagal Lietuvos raudonosios knygos informaciją
