Visų šių tyrėjų, tyrinėjusių jūras ir vandenynus nuo pat pakrančių iki giluminių srovių, nuo dugno iki pat bangų, pastangomis surinkti duomenys praplėtė mūsų supratimą apie tai, kas vyksta povandeniniame pasaulyje. Visi čia apžvelgti įvykiai yra tik paviršius to, ką būtų galima pavadinti tyrinėjimų jūra. Dar daug kas lieka nežinoma ir laukia savo eilės, kada bus atskleista!
Siūlome į šio mokslo raidą pažvelgti iš istorinės perspektyvos. Svarbiausius įvykius atrinko žurnalo „National Geographic“ kolektyvas.
1807 metai: pradėti JAV priekrančių zonų tyrimai
JAV prezidentas Tomas Džefersonas buvo pirmasis šios šalies prezidentas, kuris pradėjo sistemiškus Jungtinių Valstijų priekrantės zonos topografinius tyrinėjimus, lėmusius detalių, nuo kranto linijos per dvidešimt lygų (96,56 kilometrų) nutolusių teritorijų žemėlapių sudarymą. Šios programos vykdymo metu buvo atlikti ir salų, seklumų bei laivų švartavimo vietų išsamūs tyrimai.
Darbai oficialiai turėjo būti pradėti dar 1807 metais, tačiau dėl nestabilios politinės situacijos šalyje (paskelbti embargai Anglijai ir Prancūzijai) nieko nebuvo daroma. Faktiškai tyrimai pradėti tik 1811 metais.
1878 metais, siekiant pabrėžti geodezinių tyrinėjimų svarbą, JAV Priekrantės tyrimų tarnyba (U.S. Coast Survey) buvo pervadinta į JAV Pakrantės ir geodezinių tyrimų tarnybą (U.S. Coast and Geodetic Survey, USC&GS).
1842 metai: išsiaiškinta, kaip susidaro koralų atolai
Britų gamtininkas Čarlzas Darvinas paskelbė straipsnį, kuriame pateikė aiškinimą, jog koralų atolai – tai paskutinė vulkaninių salų irimo ir grimzdimo į vandenyną fazė.
Laikotarpiu nuo 1831 metų gruodžio iki 1836 lapkričio Darvinas britų laivu „H.M.S. Beagle“ keliavo aplink pasaulį. Pagrindinis jo tikslas buvo geologiniai tyrimai, todėl didžiąją laiko dalį jis skyrė stebėjimams ir pavyzdžių rinkimui. Darvinas nuodugniai ištyrė daugelį Indijos ir Ramiajame vandenynuose besidriekiančių atolų.
Savo paskelbtame straipsnyje „Koralų rifai“ Darvinas pasiūlė atolus skirstyti į tris pagrindinius tipus: 1) kraštinius rifus, 2) barjerinius rifus ir 3) atolus.
Pagal jo teoriją, koralų rifai pradeda augti netoli salos pakrantės. Tai kraštinis rifas. Salai pamažu grimztant į jūrą, koralai toliau auga aukštyn ir lieka jūros paviršiuje. Kai tai atsitinka, kraštinis rifas tampa barjeriniu rifu, kuris yra tarsi barjeras tarp atviro vandenyno ir ramesnės lagūnos, tyvuliuojančios tarp rifo ir salos. Salai visiškai nugrimzdus į vandenyną, lieka tik koralų žiedas, kuris dabar vadinamas atolu. Jo viduje tyvuliuoja lagūna.
Darvino pasiūlyta koralų rifų klasifikacija plačiai naudojama dar ir šiandien.
1857 metai: aptikti povandeniniai kanjonai
1857 metais Džeimsas Oldenas atrado pirmąją povandeninę įdubą – Kalifornijos Monterėjaus kanjoną.
Oldenas, tarnavęs Priekrančių tyrimo tarnybos garlaivio „Active“ kapitonu, Monterėjaus įlankos viduryje aptiko gilaus tarpeklio pavidalo kanjoną. Šis kanjonas driekiasi į Ramųjį vandenyną net 153 kilometrus ir vietomis siekia 3597 metrų gylį. Monterėjaus kanjonas yra didžiausia ir giliausia povandeninė dauba, esanti Ramiajame vandenyne netoli Šiaurės Amerikos krantų. Savo išmatavimais ji prilygsta Didžiajam kanjonui.
Monterėjaus kanjono gelmės, nestokojančios maisto išteklių, sudaro palankias sąlygas tarpti daugybei įvairiausių rūšių gyvūnų: medūzoms, kalmarams, jūriniams vėžliams, vandens paukščiams ir įvairiems jūros žinduoliams.
1868 metai: aptikta giliavandenė gyvūnija
Čarlzas Vaivilis Tomsonas plaukiodamas laivu „H.M.S. Lightning“ ir traukdamas iš jūros gelmių tinklus, 4389 metrų gylyje aptiko gyvybę. Šis atradimas sutriuškino tuo metu populiarias teorijas, tvirtinusias, jog vandenynuose giliau 549 metrų nėra jokios gyvybės.
Tomsonas buvo gamtininkas, o ratinį garlaivį „H.M.S. Lightning“ jis naudojo Atlanto vandenynui į šiaurę nuo savo gimtosios Škotijos tyrinėti. Vilkdami laivu į didelį gylį nuleistus tinklus ir juos ištraukdami į paviršių (toks tyrinėjimas mokslininkui yra pats geriausias būdas ką nors sužinoti apie jūros gelmių gyvūniją), jo komandos nariai tinkluose rado pinčių, jūros žvaigždžių, vėžiagyvių, moliuskų ir kai kurių rūšių planktono.
Tomsonas nustatė ir skirtinguose jūrų gelmių regionuose egzistuojančią temperatūrų bei ekosistemų įvairovę. Po jo tyrinėjimų visuotinai priimta teorija, jog jūrų gilumoje vandens temperatūra yra maždaug vienoda ir lygi 4°C, tapo labai abejotina.
1872 metai: pirmieji Amerikos žemynų jūriniai tyrinėjimai
Šveicarų gamtininkas Luisas Agasisas 1872 metais vyko į mokslinę ekspediciją, garlaiviu „Hassler“. Jis plaukė iš Bostono, Masačusetso valstijoje, į San Franciską Kalifornijoje. Kadangi jo laivas turėjo praplaukti pro Pietų Amerikos pietinį iškyšulį, ši kelionė jam suteikė gerą progą patyrinėti Magelano sąsiaurį.
Per septynių mėnesių trukmės ekspediciją laivu „Hassler“ Agasisas tikėjosi ištyrinėti pačius giliausius vandenyno regionus. Nors tam jis neturėjo pakankamai laiko, be to, ir tuometinės technikos netobulumas nesuteikė didelių galimybių tyrinėjimams, vis dėlto jam pavyko žvilgtelti į anksčiau niekieno netirtus plotus. Taip pat jam pasisekė paimti daug naujų gyvūnijos pavyzdžių.
Ekspedicijos metu tiek Agasisas, tiek ir kiti jo komandos nariai surinko apie 30 tūkstančių įvairiausių jūros gyvūnijos pavyzdžių. Daugiau kaip 7000 iš jų yra įtraukti į Harvardo universiteto Lyginamosios zoologijos muziejaus katalogą. Kitus galima rasti Smitsono institute ir kitose gamtos istorijos eksponatų kolekcijose.
1882 metai: pastatytas pirmasis okeanografinių tyrinėjimų laivas
1882 metais JAV Žvejybos komisijos (U.S. Fisheries Commission) garlaivis „U.S.S. Albatross“ pradėjo savo jūrinę tarnybą. Pastatytas Delavero valstijoje esančiame Vilmingtono mieste, jis buvo pirmasis specialiai vandenynams tirti sukurtas laivas.
Remiantis Smitsono instituto Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus (Smithsonian National Museum of Natural History) ataskaita, „Garlaivis „Albatrosas“, kuris buvo pastatytas keliauti po viso pasaulio vandenynus ir giliausių jūrų rajonų tyrinėjimo darbams atlikti, prisidėjo prie mūsų žinių apie jūrų žuvis praturtinimo, kaip joks kitas laivas“. Pavyzdžius, kurie buvo surinkti per jo 38 metų tarnybos Atlanto ir Ramiajame vandenynuose laiką, dar ir šiandien aktyviai naudoja atitinkamų sričių specialistai.
1912 metai: „Titaniko“ katastrofa
1912 metais, atsitrenkęs į ledkalnį, į Atlanto vandenyno gelmes nugrimzdo laivas „R.M.S. Titanic“ (populiariai – „Titanikas“), nusinešęs su savimi daugiau kaip 1500 žmonių gyvybių. Ši tragedija buvo paskata kurti prietaisus, kuriais būtų galima aptikti aplink laivą esančius objektus.
Navigacijoje taikoma radijo ir garso bangų lokacijos sistema (RGLS) (angl. Radio Acoustic Ranging, RAR) buvo viena iš daugelio techninio progreso atliekant jūrų tyrimus priemonių. Ją sukurti paskatino „Titaniko“ žūtis. Tai buvo pirmoji sistema, kuri leido atsisakyti vizualinio astronominių kūnų aptikimo navigacijoje, orientuojantis erdvėje pagal dangaus kūnus, arba skraidant lėktuvais virš sausumos, orientuojantis pagal gerai žinomus sausumoje esančius objektus. RGLS buvo pirmasis žingsnis kelyje į šiuolaikinės globaliosios pozicionavimo sistemos (GPS) sukūrimą.
Daugiau apie tai sužinoti galite ČIA.
