Kraujasiurbiai vabzdžiai gamtoje užima ypatingą ekologinę nišą, nes jų biologiniai ciklai ir išlikimas tiesiogiai priklauso nuo šiltakraujų gyvūnų, jų maisto teikėjų. Dažniausi kraujasiurbių vabzdžių maitintojai yra žinduoliai (deja, ir mes patys), taip pat paukščiai, kai kada – ropliai ar varliagyviai.
Maitinimosi krauju strategija yra paprasta: toks maistas būtinas subrandinti kiaušinėlius ir pasidauginti. Evoliucijos kelyje šis principas „išsigrynino“ ir dabar taip maitinasi tik patelės. Daugelio kraujasiurbių vabzdžių patinėliai minta žiedadulkėmis ar kitu „nekaltu“ maistu, kai kurie nesimaitina iš viso. Beje, kai kada galimos malonios išimtys: žinoma, kad daug organinių medžiagų turinčiame upių vandenyje išsivystę mašalų patelės būna sukaupusios pakankamai riebalinio audinio ir turi energijos kiaušinėliams subrandinti; kraujo joms nereikia.
Kas gi tie įkyruoliai ir mūsų ramios vasariškos nuotaikos drumstėjai? Visų pirma – uodai (bent keletas jų rūšių), mašalai, akliai (kai kur juos vadina žabaliais), sparvos, gyliai. Kiekviena minimų vabzdžių grupė turi mėgiamas savo „medžioklės“ vietas, tad nuo jų ne taip lengva pasislėpti. Antai, jeigu atviroje, vėjelio gaivinamoje vietoje nebus uodų, būtinai rasis akliai ir sparvos, o jie yra ne mažiau įkyrūs. Tokiose vietose tikrai skraidys ir mašalai.
Mes daugeliu atvejų mokame saugotis, pagaliau – savo režimą galime pakoreguoti taip, kad susitikimų su kraujasiurbiais vabzdžiais būtų kuo mažiau. Ką daro gyvūnai, kurie gali naudotis tik įgimtomis prevencijos priemonėmis?
Visų pirma, daugelis žvėrių vasaros pradžioje nuo uodų antplūdžio ginasi persikeldami gyventi į laukų želdinius, krūmynus. Čia drėgnuose, tankiai sužėlusiuose karklynuose jų nepuola net sparvos. Miške daugelis žvėrių ieško kitokių būdų. Šernai voliojasi dumblo „voniose“, aplipęs dirvožemiu jų retas vasarinis kailis tampa gera apsauga nuo vabzdžių. Briedžiai dažnai braido pelkėse, taip pat voliojasi skystame dumble. Tiesa, briedžio (kaip ir tauriųjų elnių ar stirnų) vasarinis kailis gali apsaugoti nuo uodų, tačiau labiausiai nukenčia plikas snukis, lūpos ir ausų galiukai, taip pat – kojos, kurių kailis standus, bet ne toks tankus. Plėšrūs žinduoliai ilsisi urvuose, guoliuose, kuriuose skraidantys kraujasiurbiai vabzdžiai jų nepasiekia.
Daug sunkiau naminiams gyvuliams, kurių vasarinis kailis visai jų neapsaugo. Jeigu pamiškėje gyvuliai būtų palikti visai dienai, jie tikrai turėtų daug bėdos: kartais apie vieną arklį ar karvę sukasi šimtas kitas sparvų ar aklių. Kokių priemonių griebiasi mūsų augintiniai?
Arkliai mėgsta voliotis, ypač atviram dirvožemyje, savotiškose „dulkių voniose“. Tiesa, šios vonios skirtos dažniau ne prieš sparvas, o prieš gylius, kurie taikosi po oda padėti savo kiaušinėlius; gylių suaugėliai patys nesimaitina ir kraujo nesiurbia. Jeigu kartu ganosi bent keletas arklių, jie beregint sukuria savotišką poilsio grupę – sustoja šonas prie šono ir mosuojami uodegomis baidosi patys, tuo pačiu vabzdžius gainiodami ir nuo kaimynų. Šunys skuba pavėsin ar patys pūkšteli į vandenį, avys ir ožkos slepiasi pavėsyje, tvarte ar daržinėje. Karvės ginasi ilgom uodegom. Ne visada to pakanka, todėl savo naminių gyvulių ramybe turime rūpintis mes – suginti juos į tvartus, ten atnešti prišienautos žolės. Tam tinka ir pavėsis, kuriame vėjas neleidžia prisiglausti uodams ir sparvoms. Kaime dažnai galima pamatyti ir labai išradingų apsaugos priemonių – savotiškų „kepurių“ arkliams, „liemenių“ karvėms. Žinoma, visos šios priemonės yra geros ir pateisinamos.
Jau liepos antroje pusėje visų kraujasiurbių vabzdžių tampa mažiau, nes kiaušinėlius sudėjusios patelės žūsta, o antra vada ne visada sėkmingai užauga. Tačiau visiškai šie įkyruoliai pradingsta tik rugsėjy. Iki kitos vasaros...
