Siūlome susipažinti su 10 vienų iš pavojingiausių ir įstabiausių ugnikalnių pasaulyje.
Vulkaninių kūgių trio Mawenzi, Shira ir Kibo, anot geologų, yra nykstantys ir nebeveikiantys ugnikalniai, paskutinį sykį išsiveržę prieš 150 tūkst. – 200 tūkst. metų. Šis trio dabar sudaro Kilimandžaro vulkaninį masyvą.
Ernesto Hemingvėjaus aprašyta 5 895 metrų aukštyje esanti Kilimandžaro viršūnė tapo alpinistų Meka, kuri sulaukia apie 35 tūkst. lankytojų kasmet. Iš techninės pusės kopimas į šį kalną nėra sudėtingas – nereikalingos virvės, diržai ar kitos panašios priemonės. Tai yra daugiau žmogaus ištvermės išbandymas. Tiesa, kopimą neretai sustabdo aukščio liga (arba dar kitaip vadinama kalnų liga).
Etna, esanti virš Sicilijos miesto Katanijos, yra geriausiai pasaulyje aprašytas, ištyrinėtas ir kitaip išanalizuotas ugnikalnis. Istoriniai dokumentai, bylojantys apie šio ugnikalnio išsiveržimus, siekia 1 500 metų prieš Kristų.
Šimtmečius drebinę galingi šio ugnikalnio išsiveržimai bei tekanti lava kalno šlaituose padėjo susiformuoti derlingai dirvai, ką patvirtina vynuogynai ir ūkiai, apimantys apatinę kalno dalį. Dažni ir galingi ugnikalnio išsiveržimai kartu su dideliu, šalia įsikūrusiu žmonių skaičiumi, Etnai pelnė vietą Dešimtmečio ugnikalnių sąraše, Jungtinių Tautų remiamame projekte. Šis projektas apima 16 atrinktų ugnikalnių visame pasaulyje, jis padeda geriau pasiruošti netikėtoms nelaimėms.
Gerai žinomas, beveik idealiai simetriškos kūgio formos, 2 462 metrų aukščio ugnikalnis Majonas yra Ramiojo vandenyno pakrantėse išsidėsčiusio pasagos formos itin aktyvių ugnikalnių Ugnies žiedo dalis.
Didžiausioje lygumomis pasižyminčioje Filipinų Lusono saloje esantis Majonas yra žinomas savo stačiais viršutiniais šlaitais bei dažnais pavojingais išsiveržimais. 1814 metais įvykęs milžiniškas ugnikalnio išsiveržimas neretai buvo vadinamas metų be vasaros priežastimi, kai atmosferoje esantys pelenų ir dulkių sankaupos susimaišė su 1815 metų Indonezijos Tamboros ugnikalnio išsiveržimo padariniais, taip sukeldamos visuotinį temperatūros kritimą ir pasaulinį maisto trūkumą.
Pavojingas ugnikalnio išsiveržimas tada pražudė netoliese įsikūrusį Kagsavos miestelį, nuo ugnikalnio išmestų uolienų ir pelenų žuvo daugiau nei 2 000 žmonių Albajaus provincijoje. Tačiau po šio įvykio ugnikalnio išsiveržimai nesibaigė. Galingi išsiveržimai vėl pradėjo kartotis 1897 metais (tęsėsi 7 dienas), 1984 m., 1993 m., vėliau kiek mažesni išsiveržimai buvo 2009 metų gruodį - 2010 metų sausį.
Yra sakoma, kad saulėtekis yra pats geriausias laikas pažiūrėti, kaip atrodo pasaulis nuo Bromo ugnikalnio viršūnės. Žemai plyti Segara Wedi lygumos ir netoliese stūkso Semeru ugnikalnis. Iš Semeru ugnikalnio pasirodantys dūmų ir garų debesėliai yra reguliarūs – kas 20 minučių, kai tuo tarpu Bromas beveik be perstojo skleidžia sulfitinius dūmus.
Kiekvienais metais rugpjūčio pabaigoje Tenggerese tautos žmonės Probolinggo mieste švenčia mėnesio trukmės Yadnya Kasada šventę, kurios metu jie rengia piligrimines keliones į Bromo ugnikalnio kraterį. Ten jie aukoja ryžius, vaisius, daržoves ir gyvulius kalno dievams, taip tęsdami tradiciją, siekiančią XV amžių.
Abu ugnikalniai, esantys Indonezijos Bromo Tengger-Semeru nacionaliniame parke, yra labai aktyvūs, verčiantys kiekvienais metais uždrausti lankymą turistams.
Tik per 97 km nuo Tokijo nutolęs Fuji ugnikalnis yra daugiau nei paprastas kalnas. Tai nacionalinė kultūrinė ikona, garbinamas šventos vietos simbolis, kurį nuolatos stengiasi įamžinti menininkai. Kartu su Haku ir Tate kalnais, jie yra laikomi vienais svarbiausių Japonijos Trimis Šventais Kalnais.
Nors šis ugnikalnis paskutinį kartą buvo išsiveržęs 1708 metais, geologai vis dar laiko Fuji aktyviu ugnikalniu (su nedidele išsiveržimo tikimybe). Rugsėjo mėnesį naujienų agentūros pranešė, jog ugnikalnio magmos kameros slėgis yra padidėjęs ir yra aukštesnis nei kad buvo 1707 metais, kai Fuji išsiveržė. Iki šiol nėra patikimo metodo, galinčio numatyti ugnikalnių išsiveržimus, belieka laukti, kas bus toliau.
Ugnikalnių porelė Islandijoje yra žinoma kaip Piktosios Seserys, Helka ir Katla taip pat yra ir vulkanų grandinės (įskaitant ir netoliese esantį Eyjafjallajokull ugnikalnį), besitęsiančios per visą šalį, dalis.
Šis ugnikalnio išsiveržimas buvo smulkmena, palyginus su prieš tai buvusiu Eyjafjallajokull išsiveržimu, kuris tęsėsi 14 mėnesių nuo 1821 metų gruodžio iki 1823 metų sausio. Nepaisant 2010 metų Eyjafjallajokull ugnikalnio išsiveržimo, geologai jį laiko nedideliu, palyginus su tuo, kas galėtų nutikti, jeigu vienas iš (arba abu) jo daug didesni kaimyniniai ugnikalniai, žinomi kaip „Piktosios Seserys“, Katla ir Hekla, išsiveržtų.
Katla ugnikalnis, kuris iš viso buvo išsiveržęs 20 kartų nuo to laiko, kai jo išsiveržimus imta fiksuoti 930 metais, sunaikino namo dydžio Mýrdalsjökull ledyno viršūnės dalis 1018 metais. Hekla taip pat yra vienas iš aktyviausių Islandijos ugnikalnių, jo išsiveržimas 1300 metais padalino kalną į dalis.
Didžiausias aktyvus ugnikalnis Naujoje Zelandijoje, Ruapehu, išsiveržia kas 50 metų, pradedant 1890-aisiais. Tiesa, tarp šių didelių išsiveržimų būta ir mažesnių. Pirmieji ugnikalnio išsiveržimai buvo prieš maždaug 250 tūkst. metų.
Ugnikalnis yra garsus tuo, kad jo papėdėje yra įrengti du slidinėjimo kurortai bei tuo, kad ten buvo filmuota „Žiedų Valdovo“ trilogija. Režisierius Peteris Jacksonas panaudojo ugnikalnio šlaitus kurdamas filmo vaizdus Mordoro apylinkėms. Taigi šis ugnikalnis pasižymi dramatiškais kraštovaizdžiais ir jį aplanko tūkstančiai lankytojų: žygeivių, dviratininkų bei slidininkų iš viso pasaulio. Alpinistus jis traukia ir žymiuoju kraterio ežeru kalno viršūnėje, kuris susidaro ramiuoju metu tarp ugnikalnio išsiveržimų.
Dieną prieš tai, kai Šv. Elenos ugnikalnis išsiveržė 1980-ųjų gegužę, pirmą kartą per daugiau nei 120 metų, kalnas buvo klasikinės kūgio formos, būdingos daugeliui panašių ugnikalnių visame pasaulyje. Dėl savo stačių šlaitų, kylančių iki siauro kraterio kalno viršūnėje buvo pramintas „Amerikos Fuji“.
Po dvidešimt keturių valandų šiaurinė viršūnės dalis sugriuvo po galingo ugnikalnio išsiveržimo, kartu sukeldama 5.1 laipsnio pagal Richterio skalę žemės drebėjimą. Po šio įvykio šiaurinė kalno dalis įgavo mylios (1,6 km) pločio kraterį, kuris iki šiol primena tragediją, nusinešusią 57 žmonių gyvybes ir dėl to šis ugnikalnis yra laikomas labiausiai mirtinu ugnikalniu valstybės istorijoje.
Nors po šio įvykio ugnikalnis buvo ganėtinai ramus, tačiau 2004 metų spalį jis vėl suaktyvėjo, o 2005 metų kovą „išspjovė“ debesį vulkaninių pelenų ir srovę į orą, kuri siekė 10 973 metrų aukštį.
Nors po paskutinio galingo išsiveržimo 1944 metais Vezuvijus yra ganėtinai ramus, tačiau jis vis tiek yra tituluojamas vienu pavojingiausiu pasaulio ugnikalniu. Ypatingai pavojingu, jeigu prisiminsime, kas nutiko 79 metais.
Apie 16 tūkst. žmonių žuvo dvi dienas trukusio ugnikalnio išsiveržimo metu, kada šalia įsikūrę Pompėjos ir Herkulaniumo miestai buvo palaidoti po didžiuliu vulkaninių pelenų ir purvo sluoksniu. Mokslininkai apskaičiavo, jog įvykio metu išsiveržė dūmų debesis danguje driekėsi 32 km – jis buvo daugiau nei tūkstantį kartų galingesnis nei atominės bombos sprogimas Hirosimoje.
Vezuvijus apie savo galią priminė dar kartą, 1906 metų balandį, išsiverždamas ir niokodamas netoliese įsikūrusį Neapolį ir taip priversdamas Vasaros Olimpinių žaidynių organizatorius pakeisti renginio vietą iš Romos į Londoną.
Vienas iš daugelio įkvepiančių Jeloustono nacionalinio parko, esančio JAV, stebuklų, krioklių, miškų, kalnų, geizerių ir karštųjų šaltinių, esančių 8806 kv. km. teritorijoje, yra ypatingai galingas ugnikalnis, kuris savo išsiveržimu galėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus visus civilizacijos ženklus esančius dabartinėje JAV teritorijoje ar net toliau.
Jeloustono kaldera, kurios baseinas driekiasi maždaug 55-89 km ir užima didžiąją parko dalį, yra didžiosios vulkaninės plynaukštės dalis, su viršūne kupina verdančios magmos vos 10 km po žeme.
Ją suformavo trys didžiuliai išsiveržimai: pirmasis buvo prieš 2,1 mln metų, antrasis – prieš 1,3 mln. metų ir trečiasis – prieš maždaug 640 tūkst. metų. Išsiveržimų metu buvo išspjauta nuo 709 kub. km iki 6 252 kub. km. vulkaninių pelenų, magmos ir uolienų. Pelenų liekanos dar vis gali būti randamos toli nuo įvykio vietos.
Jeloustono ugnikalnis išsiveržia periodiškai, maždaug kas 600 tūkst. metų. Taigi ar tai turėtų kelti susirūpinimą, nes paskutinis išsiveržimas buvo prieš 640 tūkst. metų? Niekas negalėtų atsakyti į šį klausimą, nes net jeigu toks išsiveržimų ciklas vyko paskutinius 2 mln. metų, tai dar nereiškia, kad jis toks ir išliks.
