„Bėgiodamas Neries pakrante prie Žaliojo tilto pastebėjau plaukiantį gyvūną, kuris buvo visai nebaikštus, panašus į vandens žiurkę. Iš pirmo žvilgsnio pagalvojau jog tai nutrija, bet pasvarsčiau jog šiek tiek per maža. Prisegu vaizdo įrašą. Gal susidomėsit šiais Neryje gyvenančiais padarėliais?“, – laiške su siuntiniu rašo skaitytojas Domas.

„Skaitytojo nufiluotas žvėriukas – ondatra. Mane net pavydas suėmė – mielai tokioj situacijoje pabūčiau...“, – savo nuostabos neslėpė gamtininkas S. Paltanavičius.

„Chrakteringas elementas stebint plaukiančią ondatrą – jos uodegos „vingiavimas“. Ondatros uodega suplota iš šonų, taigi – tokiu įrankiu žvėriukas puikiai juda į priekį. Ar žinote, kad tai – Šiaurės Amerikos gyvūnas, kuriois sovietmečiu įveistas ir Lietuvoje“, – pasakojo gamtininkas ir pridūrė, kad pamatyti jį miesto aplinkoje yra gana retai pasitaikanti galimybė.

Apie 1980 metus ondatrų Lietuvoje buvo labai daug, po to jų populiaciją pareguliavo ligos ir kitas iš Šiaurės Amerikos įvežtas žvėriukas – kanadinė audinė.

Dabar ondatrų nėra labai daug. Tai – kailiui medžiojamas gyvūnas. Kadangi laikomas invaziniu (svetimžemiu, pavojingu vietinėms rūšims), jo medžioklė leidžiama visus metus.

Ondatra (Ondatra zibethica) - invazinė rūšis Europoje
Foto: Wikimedia Commons nuotr.

Faktai

Ondatros (Ondatra) – stambūs, vandenyje gyvenantys žiurkėninių (Cricetidae) šeimos graužikai, kuriems priklauso vienintelė rūšis gentyje – ondatra (Ondatra zibethica).

Išvaizda panaši į bebrą, tik mažesnė. Kūnas kresnas, 25-40 cm ilgio, kaklas trumpas ir storas. Svoris 0,8-1,2 kg, maksimali masė iki 1,5 kg, bet tokios stambios ondatros sudaro tik apie 0,1 proc. populiacijos.

Kailiukas rudas. Plaukų danga keičiasi nuo pavasario iki žiemos. Uodega ties pagrindu apvali, o toliau vertikaliai suplota ir lacentiškai smailėjanti, jos ilgis 20-25 cm. Uodega padengta smulkiais žvynais ir apaugusi retais šereliais. Ausys vos matyti iš kailio. Ondatra, kaip ir bebras, uždaro burnos ertmę suglausdama lūpas už kandžių, kad, kai graužia po vandeniu, į gerklę nepatektų vandens. Ant viršutinės lūpos auga vibrisės.

Natūraliai gyvena Šiaurės Amerikoje, apie 1905 m. 5 ondatros įvežtos į Europą (Čekoslovakiją), kur paplito. Dabar aptinkamos beveik visoje Europoje (išskyrus pietinę dalį). Lietuvoje introdukuota nuo 1954 m. iš Archangelsko į Lietuvą atvežus 82 ondatras. Ondatros buvo introdukuotos ir Azijoje.

Ondatroms tinkamiausi pakankamai gilūs, neįšąlantys iki dugno ir gausūs augalų vandens telkiniai. Vengia atvirų, nuolat bangų skalaujamų pakrančių ir sraunių upių. Gyvena prie ežerų, upių, senvagių. Krantuose rausia urvus arba stato žemas kūgio formos trobeles. Anga į urvą visada būna po vandeniu, apie 0,6 m gylyje. Šeima paprastai turi 1–2 urvus; jie šakojasi ir jungiasi vienas su kitu. Vienoje atšakoje įsirengia lizdo kamerą. Drėgnose pakrantėse urvai ilgesni nei sausose.

Vandens telkiniuose žemais ir užpelkėjusiais krantais, balose, nendrynuose statosi panašias į bebrų, tik gerokai mažesnes (0,6–0,7 m aukščio ir iki 1,5–1,7 m skersmens) trobeles. Tai sukrautas iš vandens augalų ir dumblių sutvirtintas kupolas. Viduje įvairiame aukštyje išgraužia landas ir kameras. Žiemai panašias trobeles dažnai pasistato ir urvuose gyvenančios ondatros. Ištirpus ledui, jos greitai suyra. Šeima paprastai statosi kelias trobeles. Pagrindinėje, gerokai didesnėje, žiemoja ir augina jauniklius. Mažesnėse žiemą ilsisi ir maitinasi arba įlenda įkvėpti oro.

Ondatros – naktiniai žvėreliai, geri plaukikai. Vandens paviršiuje pasirodo tik leidžiantis saulei. Aktyviausios būna sutemus. Dieną ondatrą galima pamatyti labai retai ir tik nuošaliose vietose. Kai lyja arba kai stiprus vėjas sukelia dideles bangas, ondatros vandens paviršiuje nesirodo. Žiemą veiklios ir dieną, nes, sumažėjus maisto atsargų, tenka judėti didesnėje teritorijoje. Jos yra sėslios, pastovi teritorija apie 150–250 m pakrantės.

Toliau migruoja tik pavasarį, kai skyla šeimos. Tada ieškodamos naujų gyvenamų vietų, nukeliauja, ypač upėmis, didelius atstumus. Tuo laiku jas galima sutikti ir toli nuo vandens telkinių. Pavasarį, daugiausia balandžio mėnesį, ondatros kartais pastebimos net Vilniaus gatvėse.

Minta augalais ir smulkiais gyvūnais. Mitybai būdingas sezoniškumas. Šiltuoju metų periodu maiste vyrauja vandens augalų ūgliai, lapai, stiebai. Ėda visus vandens augalus, bet dažniausiai meldus, švendres, ajerus, vandens lelijas, plūdes, karklus. Rudenį, žiemą ir anksti pavasarį minta vandens augalų šakniastiebiais ir gyvūnais (varlėmis, vėžiais, moliuskais, ypač dvigeldžiais, gyvavedėmis sraigėmis). Žuvimis minta tik apsigyvenusios tvenkiniuose, kur nėra vandens augalų.

Varlėms ondatros apgraužia letenėles ir galvą, vėžiams išėda žnyples, pilvelį, kartais apgraužia šoną, žuvims – nugarą, šonus ir galvą. Moliuskų suktą kiautą apgraužia spirale per visą ilgį, o dvigeldžių pergraužia kiautą ties raumenimis, uždarančiais geldeles. Neteisinga nuomonė, kad ondatros pjauna vandens paukščius, jų jauniklius, išgeria kiaušinius. Ondatrų kaimynystėje sėkmingai peri antys, laukiai, kirai, vandeninės vištelės.

Negausiai paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau šiaurinėje dalyje reta. 1996 m. gyveno apie 5800 ondatrų. Pastaruoju metu ondatrų mažėja.