Tikėtina, kad šis pavykęs bandymas padės „prikelti“ seniau išnykusias gyvūnų rūšis, nors buožgalvis iš šimtų pasidauginusių ląstelių ir neišaugo.
Pasak rūšių išsaugojimo biologo Michaelio Mahony, tai buvo pirmas atvejis, kai taikant pastarąjį metodą pavyko atgaivinti Žemėje jau neegzistuojančią gyvūnų rūšį.
Naudodami gyvybiškai neaktyvią praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio viduryje išnykusios, skrandyje jauniklius išnešiodavusios varlės genetinę medžiagą, mokslininkai išgavo jos DNR, kurią įterpė į panašios rūšies „varlės donorės“ kiaušinėlius. Australų teigimu, tai visai kitoks rūšies atkūrimo būdas, visiškai neprimenantis klonuotos avies Doli atvejo.
Universiteto paleontologo Mike Archer vadovaujama Lozoriaus projekto (Lazarus project) komanda bandymus vykdė net penkerius metus. Nors varlės atvesti ir nepavyko, mokslininkai įsitikinę – įrankis, galintis sustabdyti kitų varlių išnykimą, jau atrastas.
„Iš pradžių kiaušinėlis atrodė visiškai negyvybingas, tačiau vos per kelias dienas ėmė dalintis“, - teigė mokslininkas Mike Archer.
Ši varlių rūšis atrasta 1972 metais Australijos Kvinslendo kalnuose, tačiau pasaulį ji sužavėjo tik po 2 metų, kai Mike Tyler paskelbė apie jos dauginimosi išskirtinumą, rašo nationalgeographic.com.
Besilaukdama varlė motina skrandį paversdavo gimda. Ji prarydavo pačios padėtus kiaušinėlius ir nustodavo gaminti skrandžio druskos rūgštį, kad ši nesuvirškintų būsimų jauniklių. 20 – 25 buožgalvių išsirisdavo jos gimdoje ir ten augdavo apie 6 savaites. Varlė tuomet visiškai nevalgydavo. Jos skrandis išsipūsdavo taip, kad varlė būdavo priversta kvėpuoti ne per plaučius, o per odą. Galiausiai ji visiškai susiformavusių varliukų vadą tiesiog išvemdavo.
Varlė detaliai aprašyta 1981 metais, tačiau ja labiau nei zoologai susidomėjo medikai. Esą jei šis padaras gali sąmoningai nustoti gaminti skandžio rūgštį, tai pasitarnautų opos problemų kamuojamiems ir po skrandžio operacijų sunkiai gyjantiems pacientams.
