Kaip ir kasmet, urėdijos darbuotojai parengė planą, kaip pagerinti sanitarinę miškų būklę. Viena iš priemonių – vabzdžiagaudžių medžių ruošimas ir išdėstymas. Tai padeda apsaugoti mišką nuo medžių kenkėjų. Miškininkai deramai pasirūpina ir sparnuočiais – urėdijos prižiūrimuose miškuose kasmet iškeliama keli šimtai inkilų.
Atsargiai – žievėgraužiai!
Ko gero, daugelis yra matę mažas skylutes kai kurių spygliuočių medžių žalioje medienoje ir rusvas smulkias pjuvenas aplinkui. Nulupę žievę rasime vabalų ir jų lervų išgraužtus klaidžius labirintus. Tai kinivarpų – žievėgraužių darbas. VĮ Raseinių miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Rimvydas Mikelaitis sako, kad laiku neatlikus sanitarinių miško tvarkymo darbų šie kenkėjai gali padaryti daug žalos. Žievėgraužiai dauginasi labai sparčiai ir minta tik žalia mediena, todėl išsivystę vėjavartose, vėjalaužose ar medienos rietuvėse vėliau apninka net ir visiškai sveikus medžius. Užpuolus kenkėjams pradeda luptis ir kristi medžio žievė, skursta laja, kol galiausiai medis nudžiūsta.
Vabzdžiagaudžiai medžiai
„Vabzdžiams patraukliausi yra nupjauti, bet nenugenėti medžiai su lajomis, kurie ant padėklų dedami pavieniui ar grupėmis po 2–3 medžius“, – patirtimi dalijasi specialistas. Naudojami ir „cheminiai“ vabzdžiagaudžiai medžiai – jie apipurškiami insekticidais, kol kenkėjai dar neskraido. Stiprindami sanitarinę miškų apsaugą ir norėdami patikrinti, kiek tuo metu skraido kinivarpų, miškininkai prie pusamžių ar vyresnių eglynų ir šviežiai iškirstose spygliuočių biržėse kabina gaudykles su feromonais.
Svarbu nepavėluoti
Miškininkas pažymi, kad dėstant vabzdžiagaudžius iki kinivarpų skraidymo reikia iškirsti ir aplink esančius vabzdžių užpultus medžius. Privalu pašalinti žalių eglių vėjavartas, vėjalaužas, snieglaužas – tai reikia padaryti nedelsiant, kol juose neapsigyveno žievėgraužių. Vabzdžiagaudė mediena dedama tik stabiliuose medynuose, kuriuose nėra nusilpusių augančių medžių. Tokia priemonė puikiai tinka vietose, kur kenkėjų užpulti džiūstantys medžiai jau iškirsti, o plynų kirtimų biržėse jie išdėstomi profilaktiniais tikslais.
„Vabzdžiagaudžiai surenkami ir išvežami iš miško arba nulupama jų žievė antroje birželio pusėje, kai kenkėjai baigia dėti kiaušinėlius ar išsirita jų lervutės, bet dar nesusiformavusios pirmosios lėliukės. Laiku neišvežus ar nenulupus žievės juose išsivystys kenkėjai ir pasklis miške“, – įspėja R. Mikelaitis ir priduria, kad žievėgraužio antrajai kartai vabzdžiagaudžiai medžiai bus ruošiami liepos pradžioje.
Namai miško sparnuočiams
Miško sveikatą ir gyvybingumą miškininkams padeda išsaugoti mažieji pagalbininkai – paukščiai. Raseinių urėdijoje sparnuočiams kasmet keliami nauji bei suremontuojami ir išvalomi ankstesniais metais iškelti inkilai. Kirtavietėse atrenkami, pažymimi ir išsaugomi seni drevėti medžiai, kad juose uoksus išsikaltų ir įsikurtų miško sanitarai – geniniai paukščiai.
Ne mažiau svarbu ir teisingai įkelti sparnuočių būstus. Vyriausiasis miškininkas pataria inkilus medyje tvirtinti taip, kad prie jų paukščiai galėtų laisvai priskristi, tačiau priekinė sienelė neturėtų liestis su šaka, nes taip į inkilą nesunkiai gali patekti paukštelių priešai. Sodybų šeimininkai inkilus dažniausiai prikala prie medžio kamieno, pasilypėję kopėčiomis. Miškininkai naudoja kitus būdus: kai reikia iškabinti per 20 inkilų, su kopėčiomis po mišką nepavaikščiosi. Eiguliai dvišake kartele užkabina inkilus maždaug 4–5 metrų aukštyje ant medžių šakų, mat prie inkilų yra pritvirtintas specialus vielinis kablys. Svarbu, kad inkilas medyje stabiliai laikytųsi, nesiūbuotų kilus vėjui.
„Miško paukščiai, priešingai nei varnėnai, nemėgsta tos pačios rūšies sparnuočių draugijos, – atskleidžia R. Mikelaitis. – Todėl vienodo tipo inkilų nekeliame vieno šalia kito, tarp jų stengiamės išlaikyti apie 50 metrų atstumą.“ Be to, paukšteliai mieliau apsigyvena inkiluose, kurie šiek tiek pasvirę į priekį – sparnuočiams patogiau išlįsti.
Darbas ištisus metus
Vyriausiasis miškininkas R. Mikelaitis pabrėžia, kad siekiant išsaugoti sveikus žaliuosius miškų plotus būtina nuolatinė sanitarinė miško apsauga, ir darbas verda ištisus metus. Be jau minėtų priemonių, vykdoma ir daugelis kitų: aptveriami skruzdėlynai, želdiniai saugomi nuo žvėrių, ruošiamos želdavietės, šalinama nepageidaujama augalija ir t. t.
Norint džiaugtis sodriu, ošiančiu mišku, reikia mokėti ne tik pasodinti medį, bet ir jį apsaugoti, sudaryti tinkamas sąlygas miško gyventojams bei nesutrikdyti natūralios gamtos pusiausvyros.
