Abi išsaugojęs gyvas, žvejys savo iniciatyva pristatė Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyrius mokslininkams. Apžiūrėjus mokslininkams abi žuvys pristatytos į jūrų muziejų, jas gali išvysti visi muziejaus lankytojai.
Kaip teigia Jūrų muziejaus Akvariumo skyriaus vedėjas Saulius Karalius, tai pirma užfiksuota jūrinė dyglė per daugiau nei 30 metų. Yra žinoma, kad ankščiau ji rytinėje ir pietrytinėje Baltijos jūros dalyje nebuvo tokia retenybė, tačiau dėl nežinomų priežasčių ilgą laiką nebuvo sugauta.
Jūrinė dyglė, arba penkiolikaspyglė dyglė yra trumpaamžė apgėlintų ir jūrinių Europos vandenų žuvų rūšis. Jos nugara ir uodeginė kūno dalis žalsvai rusvos, šonai auksinės spalvos. Nugarinio ir analinio pelekų priekiniai kraštai juosvai rusvi. Kūno šonais, nugara ir uodegos stiebelio apačia eina keterėtų raginių plokštelių eilės.
Dažniausiai jūrinės dyglės aptinkamos virš jūrine augalija apžėlusio dugno, kur gausu smulkių vėžiagyvių ir galima susukti lizdą. Dėl šios priežasties, turbūt tinkamiausios jos gyvenamos vietos turėtų būti tarp antros Melnragės ir Šventosios, kur jūros dugno rieduliai apaugę raudondumblių šakotojų banguolių sąžalynais.
Ji yra didžiausia iš dyglinių, patelės gali užaugti iki 22 cm ir subręsta jau vienerių metų amžiaus.
Neršia gegužės - birželio mėnesiais, kai vandens temperatūra pakyla iki 17 laipsnių. Patinai neršto metu savo įgūdžius parodo sukamaisiais kūno judesiais, patelė renkasi intensyviausiai "šokantį" patiną. Ne tik "šokis" padeda patelei išsirinkti tinkamiausią patiną – jo sukrautas lizdas taip pat. Patinai renka įvairius dugno šapelius ir juos klijuoja specialiomis inkstų išskyromis, kurios veikia kaip klijai. Jos blizgios ir kuo daugiau išskyrų ant lizdo, tuo patrauklesnis patinas - daug sekreto turi tik stiprus, įmitęs patinas, o lizdui saugoti jam reikės labai daug energijos.
Lizdai gali būti labai įmantrūs, sukami ant augmenijos stiebų, pagrindinė taisyklė – kuo aukščiau tuo geriau (saugiau).
Patelė išleidusi maždaug 100–200 ikrelių dažniausiai žūva, o patinas lieka saugoti, aeruoti ir valyti lizdo, kol išsirita jaunikliai, galiausiai ir pats žūva.
Jūrų laputė pirmą kartą Lietuvos pakrantėje buvo sugauta 2000 metais birželio mėnesį ties Nemirseta ir nuo to laiko pagaunamos reguliariai beveik kiekvienais metais po vieną ar kelis individus. Paskutinį kartą sugauta pernai metais to paties A. Valiuko.
Jūrų laputės, builių (liaudyje vadinamų jūros velniais) giminaitės gana plačiai paplitusios šiaurės vakarų Atlanto priekrančių vandenyse. Baltijos jūroje retos, registruojami tik po keletą atsitiktinių sugavimų.
Kūnas pailgas, iki 21 cm ilgio, bet dažniausiai 10 – 15 cm. Gyvena iki 3 metų amžiaus. Iš išvaizdos šiek tiek panašios į eršketus.
Pavadinimą gavo veikiausiai dėl panašumo į lapę – žuvies kūno viršus ir šonai pilkai rusvi, be to, užpakalinė kūno dalis žema, su ilgu ir siauru uodegos stiebeliu, galvos forma panaši į lapės. Joms taip pat būdingas kuokštas smulkių ūselių, kabančių nuo žemyn nukreiptos burnos. Ant ūselių esantys skonio svogūnėliai padeda jūros dugne surasti vėžiagyvių ir kitų smulkių organizmų.
Laputės plaukioja lėtai ir yra lengvai sugaunamos. Neršia vasario – balandžio mėnesiais. Patelės gali subrandinti net iki 3000 oranžinių ikrelių, kuriuos neršia ant jūrų augmenijos.
Jeigu jums pavyks sugauti kokią nepažįstamą irba keistą žuvį - praneškite apie tai elektroniniu paštu kestas.plauska@gmail.com.
