Reliktinė mizidė (Mysis relicta) – Mizidžių (Mysida) būriui priklausantis vėžiagyvis.
Gyvena ledyninës kilmės ežerų giluminės zonos priedugnėje, kur pastovi žema temperatūra ir yra dideliu ištirpusio deguonies kiekis. Mažiausias ištirpusio deguonies kiekis – 3,5–4,0 mg/l. Dauginasi žiemą. Visaėdis vėžiagyvis. Vislumas iki 20 kiaušinių.
Aptinkamas +1,6–8,4 °C vandens temperatûroje (slenkstinė temperatūra yra +16 °C), tik esant neutraliai arba silpnai šarminei vandens reakcijai. Lietuvoje nyksta. Pastaruoju metu išnyko Dusios, Baltųjų Lakajų, Siesarčio ežeruose.
Iki 2,5 cm ilgio, permatomas, į krevetę panašus vėžiagyvis. Gyvena ledyninės kilmės ežerų giluminės zonos priedugnėje, kur pastovi +1,6 – 8,4 °C temperatūra ir didelis (mažiausiai 3,5 mg/l) ištirpusio deguonies kiekis.
Populiacijų gausumas
Populiacijų gausumas netirtas. Gausios populiacijos randamos Šakarvų, Lūšių, Asvejos ir Baluošų ežeruose.
Grėsmės ir apsauga
Eutrofizacija, vandens tarša. Svarbu apsaugoti ežerų ekosistemas nuo taršos.
Vandens buveinių nykimas
Gėlo vandens ekosistemos per paskutinius kelis dešimtmečius patyrė daug pokyčių dėl žmogaus veiklos: melioracijos, drėkinimo sistemų įrengimo, industrinio ir individualaus naudojimo, užterštumo, invazinių rūšių, upių tvenkimo, ir kita.
Prasčiausia vandens kokybė yra aptinkama tankiai apgyvendintose besivystančiose valstybėse, kuriose trūksta vandens valymo sistemų. Tuo tarpu iš intensyviai dirbamų laukų išplaunami teršalai (trąšos, pesticidai, ir kt.) išlieka reikšminga ir auganti problema daugelyje pasaulio vietų.
Apie du trečdaliai didžiausių pasaulio upių yra vidutiniškai arba labai fragmentuotos – užtvankų padalintos į atkarpas ir rezervuarus. Bioįvairovę tai neigiamai įtakoja dėl sutrikdytos vandens gyvūnų migracijos ir upėse esančių maistinių medžiagų apykaitos. Upes neigiamai veikia ir jų vandens naudojimas drekinimui, industriniais ar kitokiais tikslais.
Prastėjanti situacija pastebima jūrų ir vandenynų pakrantėse. Per 1980–2005 m. buvo išnaikinta daugiau nei ketvirtadalis unikalia bioįvairove pasižyminčių mangrovių miškų. Sparčiai nyksta ir negilios jūros žolėmis apaugusios pakrančių buveinės, sūraus vandens pelkės.
Dėl intensyvios žvejybos, taršos ir klimato kaitos vandenynuose nyksta itin didele bioįvairove pasižyminčios koralinių rifų ekosistemos – per paskutinius kelis dešimtmečius jų buvo prarasta apie 20 %, o dar tokioje pat dalyje pastebimas nykimas. Koraliniuose rifuose aptinkama nuo 1 iki 3 milijonų organizmų rūšių, tarp kurių yra ketvirtadalis visų jūrinių žuvų rūšių.
Užterštumas
Užterštumas trąšomis yra auganti grėsmė daugeliui ekosistemų, ypač sausumos, vidaus vandenų ir pakrančių. Modernūs industriniai procesai, kaip kad naftos ir kitų rūšių kuro deginimas ir intensyvi žemdirbystė beveik padvigubino aplinkoje esantį azoto kiekį, lyginant su priešindustriniu laikotarpiu. Daugiausiai įtakos tai turi mineralais skurdžiuose regionuose, kur pasikeičia augalijos sudėtis, o tuo pačiu ir gyvūnų mitybos grandinės.
Vidaus vandenyse padidėjęs fosforo ir azoto junginių kiekis skatina dumblių bei kai kurių rūšių bakterijų gausėjimą – eutrofikaciją. Tai gali lemti vandens ekosistemų bioįvairovės mažėjimą. Jūrų ir vandenynų pakrantėse trąšos gali sukurti "negyvąsias zonas" (dažniausiai didžiųjų upių įtekėjimo vietose), kur dumblius skaidančios bakterijos išnaudoja vandenyje esantį deguonį, būtina kitų organizmų rūšių egzistavimui. Tokių zonų 2007 m. buvo priskaičiuojama apie 500.
