Nors lapės medžiojamos ištisus metus, jų kailiai geriausi žiemos mėnesiais. Žinoma įvairių lapių medžioklės būdų, tačiau patys įdomiausi – sėlinant prie peliaujančių ilgauodegių arba jas viliojant mėgdžiojant pelių cypimą ar sužeisto zuikio klyksmą. Nors medžioklės reikmenų parduotuvėse galima nusipirkti įvairių vilbynių, skirtų lapėms vilioti, tačiau rudakailes galima prisišaukti ir lūpomis pamėgdžiojant pelių cypimą. Kai kuriomis dienomis, esant ypatingoms klimato sąlygoms, tai padaryti itin lengva.
Būna dienų it pasakoje
Gamtoje pasitaiko dienų, kai prarandi realybės jausmą, atsiduri tarsi sapne, tarsi pasakoje, kai tave supa fantastinis pasaulis, o laukiniai gyvūnai elgiasi taip, lyg būtum jų gentainis, o ne medžiotojas...
Su draugu Viktoru ruošėmės Jonavos rajono Širvintos upėje gaudyti bebrų. Vieną gruodžio popietę nuvažiavome medžioklės suderinti su Jonavos rajono aplinkos apsaugos inspektoriumi, o kartu nusprendėme iki sutemų pasižvalgyti ir medžioklės plotuose. Kai atvažiavome į Upninkus, pradėjo snigti didžiulėmis papurusiomis snaigėmis. Tokiu subjurusiu oru, automobilį palikę prie Šventosios, patraukėme paupiu Šventosios ir Širvintos upių santakos link, o po to aukštyn pagal Širvintą.
Pamažu sukdamosi gausiai leidosi didelės snaigės, ore jų buvo tiršta, tad į tolį galėjai įžvelgti gal kokių porą šimtų metrų. Esant tokiam orui, žmogų užvaldo ypatinga nuotaika, kaip, beje, ir per tirštą rūką. Net ir gerai pažįstami aplinkos vaizdai įgauna fantastinius kontūrus ir jautiesi tartum būtum iš tikrųjų persikėlęs į pasaką. Žvėrys tokiu oru taip pat elgiasi keistai, praranda atsargumą.
Apsikvailinusi gudruolė
Eidami Širvintos slėniu maždaug už 150–200 metrų priekyje pastebėjome iš upės šlaite augančio pušynėlio išbindzinusią lapę. Žvėrelis pamažu risnojo šviežiai apsnigtu lauku, kartkartėmis stabtelėdamas ar grakščiai šoktelėdamas į viršų, kad nutvertų kokį pelėną. Nusprendėme lapę prisivilioti arčiau. Ant paupio keliuko sustojome visiškai nesislėpdami, tik surėmėme nugaras, kad mažiau sušlaptume nuo drėgno sniego.
Slėptis ir nereikėjo, nes šlapias sniegas tuoj aplipino mus nuo kojų iki galvų, paversdamas tarsi sniego seniais, sunkiai pastebimais baltoje aplinkoje. Pamėgdžiodamas pelę supypsėjau lūpomis. Netgi būdama toliau nei už šimto žingsnių rudoji sureagavo iš karto: stabtelėjo, įsiklausė, po to pabėgėjo kiek link mūsų ir vėl sustojo. Tada sucypsėjo draugas. To pakako: be jokios žvalgybos lapė gana sparčia risčia patraukė tiesiai į mus, stovinčius atviroje vietoje ir kikenančius, kad pavyko apgauti gudruolę. Lapė sustojo, kai iki mūsų liko kokių 20 žingsnių. Kažkas jai vis dėlto pasirodė įtartina. Menkas vėjelis dvelkė nuo žvėrelio pusės, didžiules snaiges lipindamas mums ant akių, tačiau stengėmės net nemirksėti. Kad patikrintų kilusį įtarimą, lapė pabandė mus apeiti iš pavėjinės pusės.
Supratę, jog ilgauodegė mus demaskuos, juokdamiesi šokome žvėrelio link norėdami jį išgąsdinti. Na, ir skuodė išgąsdinta apsižioplinusi ilgauodegė – net prie žemės prigulusi. Stabtelėjo ir atsigręžė į mus tik prie pat pušynėlio, prieš išnykdama mums iš akių medelių tankmėje. O mes, šaipydamiesi iš apsikvailinusios lapės, nusileidome prie pat upelio tėkmės, kad pratęstume savo žvalgybą ir apžiūrėtume didžiųjų graužikų bebrų veiklos pėdsakus.
Tamsi upės tėkmė abipus buvo tarsi įrėminta baltomis šviežiai iškritusio sniego juostomis. Vos paėjėjus keliolika žingsnių pagal Širvintą, iš vandens išniro pasipūtusi ondatra, tarsi oro pripūsta maža pagalvėlė. Lengvu šuoliuku žvėrelis užšoko ant puriu sniegu padengto ledo priešingoje nuo mūsų upės pusėje ir pradėjo praustis, priekinėmis kojytėmis kedenti ir taip papurusį kailį. Kiek tolėliau, priešingame upės krante, ant ledo juostos pamatėme tupinčias dar dvi ondatras. Nors upelis siauras – apie 6–7 m, tačiau žvėreliai į mus visiškai nekreipė dėmesio.
Visai sutrikome, kai už kelių žingsnių nuo ondatrų pamatėme pagal baltą priešingo upės kranto ledo juostą plaukiančią kanadinę audinę. Kiek paplaukęs žvėrelis grakščiai stryktelėjo ant ledo ir mažais šuoliukais, giliai klimpdamas į purų sniegą, nušuoliavo pasroviui, priversdamas vandenin pliumptelėti ondatras. Tolėliau dar viena audinė nušoko į vandenį nuo mūsų pusės kranto ir, paplaukusi skersai upelio, iššokusi ant leduko, atsitūpė sniege. Baltame sniege už 6–10 metrų galėjome gerai apžiūrėti tamsiai rudas audines.
Pasijutome tarsi baltojoje pasakoje. Aplinkui balta, balta. Ore sukosi didžiulės snaigės, užpildydamos visą erdvę. Balta žemė, balti ir šlapiu sniegu aplipę medžiai, netgi ploniausi žolių stiebeliai styrojo baltut baltutėliai. Tik upės srovė baltoje aplinkoje driekėsi melsvai švininiu kaspinu. Į upę krentančios snaigės tirpo vandenyje – tarytum skendo. Tokioje beribėje baltumoje žvėreliai į mus nekreipė jokio dėmesio.
Dėl pelės nebaisi ir šalta upės srovė
Netrukus priešingame upės krante pamatėme dar vieną lapę. Šlapias sniegas drėbė jau gerą pusvalandį, tad ši ilgauodegė nebuvo tokia raudona ir papurusiu kailiu, kaip pirmoji, o pilka, sušlapusi. Žvėrelis mūsų nematė, nors buvome netoli, tik per upės plotį. Pritūpę už retų pakrantės žolių kuokšto vėl pabandėme rudąją prisivilioti pamėgdžiodami pelės cypimą. Išgirdusi cyptelėjimą lapė iš netikėtumo net pašoko. Pamaniau, išsigando ir spruks šalin. Tačiau rudoji kitu upės krantu ėmė risnoti mūsų link.
Atbėgusi tiesiai prieš mus ilgauodegė sustojo. Labai trumpai, kad žvėrelis nepajustų apgaulės (tarp lapės ir mūsų buvo ne daugiau kaip 10 žingsnių) lūpomis cyptelėjo draugas ir, didžiausiam mūsų nustebimui, lapė ryžosi šturmuoti upės srovę. Širvinta toje vietoje buvo visai negili, tad iš vandens kyšojo apsnigtų akmenų „pakaušiai“. Daugiau kaip iki pusės upės pločio lapė sėkmingai nusigavo šokinėdama nuo akmens ant akmens. Ant paskutiniojo nedidelio akmens ji sustojo, nes iki kranto dar buvo likę pora metrų, o akmenų daugiau nebuvo. Upė prie mūsų kranto buvo gana gili. Vos laikėmės nesuprunkštę iš juoko stebėdami, kaip juokingai ant mažo akmenėlio sustačiusi visų keturių kojų pėdas į vieną vietą linguoja lapė.
Žvėrelis, statmenai iškėlęs savo ilgą uodegą, ištempęs kaklą, lingavo pirmyn ir atgal ketindamas šokti ir vis susilaikydamas. Kurį laiką taip pasvyravusi rudoji vis dėlto ryžosi šokti į krantą. Kranto ji, žinoma, nepasiekė, nes nuo mažo akmens buvo nepatogu atsispirti, tad pūkštelėjo į vandenį ir, visa sušlapusi, išsikapstė krantan. Šlapia rudoji atrodė tikrai apgailėtinai: sušlapus kailiniams ji tapo plona tarsi nuplikusi, tik styrojo kažkaip neproporcingai didelės ausys. Lapė krantan iššoko tiesiai mums į glėbius. Galėjome stverti ją rankomis – būtume pasiekę. Tačiau sveikos lapės stverti plikomis rankomis nesiryžome, tad nelaukdami, kol žvėris aptaškys sumanęs išpurtyti vandenį iš savo kailio, staigiai pašokome iš už žolių priedangos. Iš netikėtumo lapė pusiau atbula vėl įšoko į upę ir neieškodama jokių akmenų, kur gilu – plaukdama, o kur seklu – šokinėdama, kojomis atsispirdama į dugną ir taškydama vandens purslus, pasiekė kitą upės krantą ir pradingo pakrantės krūmų sąžalyne.
Aptikome ir bebrų veiklos pėdsakų. Atrodė, kad prie Širvintos yra tikra laukinių žvėrelių karalystė. Ir visi žvėreliai visiškai nebijojo žmonių. Vis dėlto tokie vaizdai vėliau gaudant bebrus prie Širvintos daugiau niekada nepasikartojo. Paprasčiausiai trumpam buvome užklydę į baltąją žiemos pasaką. Ir gerai, kad neturėjome šautuvų, – ta pasaka būtų pasibaigusi šūviais į pirmąją raudonkailę lapę...
