Ruduo pajūryje savotiškas: nors medžiai čia dar nenubarstę lapų, tačiau dažnai tenka susigūžti nuo vėjo nešamų gana žvarbių ir nemalonių orų. Ilgiau nei „žemyne“ užtrunkančią rudens šilumą, o sykiu – ir nejaukią žvarbą lemia Baltijos jūros įtaka. Jos vanduo dar šiltesnis nei oras, todėl pajūriui negręsia šalnos. Šalnų neregėję, Kuršių nerijoje lapkričio pradžioje dar virpa klevų, drebulių ir beržų geltoni lapai, tebežydi pajūrinės našlaitės, šlamučiai.
Pajūrys dabar mažiau patrauklus – mes jį pripažįstame vasarą, kai šilta, kai galima pasinerti į bangas. Gali būti, kad rudenį ar žiemą nesilankydami prie jūros darome klaidą, nes šis metas turi savo žavesio ir dovanoja pavasarį ar vasarą neįmanomų vaizdų ir susitikimų.
Pasibaigus didžiajai paukščių migracijai, pajūriu ir ypač – virš Kuršių nerijos traukia pilkosios varnos. Ko gero, tik čia pamatysi jų pulkelius, šimto metrų aukštyje plasnojančius pietų link. Pajūryje tokiu metu melodingai tilindžiuodamos skrenda viešnios iš šiaurės – sniegstartės, suplazda svirbeliai. Jūroje toliau nuo kranto, bet – puikiai matomos nuo bangolažuos pylimo, plaukioja ir nardo iš šiaurės atskridusios jūrinės antys – juodosios ir nuodėgulės. Akylam stebėtojui gali pavykti pamatyti išnirusį pilkąjį (arba ilgasnukį) ruonį.
Ne mažiau įdomu keliauti prie pat vandens, bangų suformuota vingiuota linija. Čia galima rasti tai, ką išsūpavo, išskalavo bangos. Žinoma, Baltija savo gyvybės įvairove neprilygsta pietinėms jūroms, tačiau čia mes galime gerokai praplėsti savo akiratį. Visų pirma, ant smėlio rasime bent 5 rūšių dvigeldžių moliuskų kriaukleles. Pačios didžiausios, baltos ir gana trapios – smėlyninės mijos kriauklės. Juodos ar melsvos, gana didelės – valgomosios midijos kriauklelės. Valgomoji širdutė – rantuota, širdies formos. Maža, trapi, dažnai rožinė – moliusko makomos kriauklė. Ant kranto randami prie kitų, stambesnių moliuskų, prie akmenų stipriais siūlais prisitvirtinę juodi aštriabriauniai moliuskai – dreisenos. Beje, prie iš gelmės išskalauto rąsto, nereikalingo daikto būna prikibusios jūrų gilės - vėžiagyvio balanuso kriauklytės. Jos panašios į mažas atviras statinaites, jų būna prikibę labai gausiai. Kai kas jas klaidingai pavadina moliuskais.
Žinoma, bangų mūšos riboje rasite gintaro gabalėlius – antrą ar trečią dieną po audros, sako, jų išmetama gausiausiai. Tačiau audra į krantą išmeta ir medūzas bei gana stambų, 6-8 centimetrų ilgio jūros tarakoną. Šis vėžiagyvis jau iš pirmo žvilgsnio primena iškastinį gyvūną; iš tikro, tai labai senas gyvūnas, atplaukęs iš karto po paskutinio ledynmečio. Retkarčiai jūra į krantą išmeta apželtkojus (arba kininius) krabus. Ši rūšis aktyviai plinta Europos jūrose, kai kad užplaukia į Kuršių marias.
Keliaujant pajūriu, galima rasti žuvusias, vandens išsūpuotas jūrines žuvis, kokių daugeliui neteko matyti: vėjažuves, jūrų adatas, ciegorius, kūjagalvius, builius, grundalus. Žinoma, ir plekšnes, uotus (arba otus), dygles. Jeigu važiuosite prie jūros ir ketinate keliauti pajūriu, būtinai susiraskite J. Virbicko knygą „Lietuvos žuvys“ ir įsidėmėkite, kaip atrodo šios žuvys.
Taigi, mums tik atrodo, kad Baltija yra „sezoninė, proginė“ jūra. Iš tikro – ji gyva ir įdomi visada. Tiesiog, reikia ryžtis prie jos nukeliauti ir dabar, ir žiemą.
