Lietuvoje randama šešios roplių rūšys, iš kurių dažniausiai pasitaikanti - lygiažvynis arba paprastasis žaltys. Ši rūšis yra įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą nuo 1976 metų.

Lietuviai nuo seno ypač mylėjo ir saugojo žalčius, tikėjo jų saugančia ir globojančia galia. Žaltys buvo laikomas gerąja namų dvasia. Todėl žalčiai buvo laikomi namie, maitinami, globojami.

Šiais laikais žalčio kultas neegzistuoja, žmonės labai dažnai jų bijo. Tačiau žalčiai nėra nuodingi ir pavojingi žmonėms. Negalėdami pabėgti nuo persekiotojų , žalčiai šnypščia ir gąsdina staigiais galvos judesiais.

Žalčiai dažnai dieną šildosi saulės atokaitoje ant senų kelmų, rąstų, žolės kupstų, o esant pavojui greitai slepiasi. Tačiau atėjus rudeniui, kai saulės vis mažiau, norėdami pasimėgauti paskutiniais saulės spinduliais, jie šliaužia į geriausiai saulės įšildytas vietas.

Dėl šios priežasties, rudenį labai daug žalčių galima pamatyti ant įvairių takelių ir kelių. Deja, atšliaužę ant kelio pasišildyti, žalčiai dažnai žūsta po automobilio ratais. Vieni vairuotojai šį roplį pervažiuoja per neatidumą, o kiti stengiasi specialiai pervažiuoti.

Todėl, kol dar mus visus džiugins rudeninė saulutė, gamtosaugininkai prašo vairuotojų būti atidesniais, ypač važiuojant miško keliais, kertančiais mišką. Pasistenkite nepervažiuoti saulute besimėgaujančių gerųjų namų dvasių - žalčių.

Faktai:

Lygiažvynis žaltys, lygusis žaltys (Coronella austriaca) – žaltinių (Colubridae) šeimos roplys. Kūno viršus pilkas, nugaros žvynai lygūs, gelsvai ar pilkai rusvas, kartais rausvai rudas, patinėlių ilgis 47-62 cm, patelių – 44-62 cm. Švedijoje buvo pagautas 83 cm ilgio, Ukrainoje netoli Černobilio 92 cm.

Patinėliai paprastai rusvesni, patelės – pilkšvos. Išilgai nugaros yra 2-4 tamsių dėmių eilės. Ant kaklo yra 2 rudos ar tamsiai rudos juostelės ar dėmės. Jos susijungia viršugalvyje sudarydamos karūną primenantį raštą. Pilvelis pilkšvai rudas, oranžinis su tamsiomis dėmelėmis bei taškeliais. Apatinė uodegos dalis šviesesnė už pilvelį.

Gyvena sausuose mišriuose ir spygliuočių miškuose. Mėgsta gerai saulės įšildomas vietas: kalvotas miško aikšteles, pamiškes, kirtavietes. Aktyvūs dieną. Esant pavojui slepiasi kelmų tuštumose arba po jais, apleistuose driežų ir smulkiųjų žinduolių urvuose, po nuvirtusiais medžiais, stuobriais. Kartais susisuka į kamuolį, šnypščia ir gąsdina staigiais kūno judesiais. Gąsdinimo poza panaši į nuodingos gyvatės, dėl to žmonės jų bijo ir negailestingai naikina. Paimti į rankas kandžiojasi, tačiau įkandimai žmogui visiškai nepavojingi.

Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca)
Foto: Wikimedia Commons nuotr.

Iš žiemos miego pabunda balandžio mėn. Literatūros duomenimis veisimosi ciklas nereguliarus. Vaikus veda kasmet arba kas 2-3 metus. Poruojasi gegužės mėnesį. Gyvavedžiai. Kiaušiniai vystosi patelių viduje. Jauniklius veda rugpjūčio-rugsėjo mėn., spalio pradžioje. Viena patelė atveda 2-9 jauniklius, kurie subręsta trečiaisiais-ketvirtaisiais gyvenimo metais. Neriasi 2-3 kartus per metus. Išgyvena iki 20 metų amžiaus.

Minta daugiausia gyvavedžiais ir vikriaisiais driežais, smulkiais žinduoliais, gluodenais, gyvatėmis, paukščių jaunikliais, vabzdžiais. Sugautą grobį užsmaugia apsivyniodamas aplink jį savo kūnu. Smulkų grobį ryja gyvą. Lygiažvynių žalčių priešai gamtoje – šeškai, barsukai, ežiai, kai kurie plėšrieji paukščiai.

Lygusis žaltys Eurazijoje paplitęs nuo šiaurinės Pirėnų pusiasalio dalies iki dešiniojo Tobolo upės kranto, šiaurės vakarų Kazachstano. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, Suomiją, Ladogos ežerą ir tęsiasi iki Tobolo žemupio, pietuose – Viduržemio jūros pakrantes, šiaurinę Turkiją ir šiaurinį Iraną. Gyvena ir pietinėje Didžiosios Britanijos dalyje.

Lietuvoje labai reta rūšis. Pirmą kartą 1921 m. T.Ivanausko pagautas Rūdininkų girioje, vėliau aptikti Čepkelių rezervate, Molėtų rajone, Rūdininkų girioje, Pirčiupių apylinkėje, Varėnos rajono Musteikos ir Rudnios kaimuose. Paskutinius kartus Lietuvoje pagautas Rūdininkų poligono prieigose. 2008 m. aptiktas Viešvilės rezervate. Gyvenamos vietos panašios į vikriojo driežo ir trapiojo gluodeno. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Geltonskruostis žaltys (Natrix natrix) – žaltinių (Colubridae) šeimos roplys.

Paplitęs beveik visoje Europoje, išskyrus Airiją, šiaurines Anglijos ir Skandinavijos dalis.

Lietuvoje gana dažnas. Lietuvoje, pagonybės laikais būtent šios rūšies žalčiai buvo laikomi kaip naminiai gyvūnėliai reguliuoti graužikų populiacijas.

Geltonskruostis žaltys panašus į paprastąją angį, pagrindinis skirtumas – galvos šonuose esančios dvi gelsvos ar oranžinės dėmės. Be to, žaltys pilkas ar juodas, be zigzago nugaroje. Dažnai su tamsesnėmis dėmėmis ar siauromis skersinėmis juostomis. Neretai tinklą primenantis raštas, tačiau ne toks ryškus kaip angių. Kūno ilgis labai nevienodas, maždaug nuo 65 cm ir iki 140 cm, kartais pasitaiko iki 2 m. Patelės didesnės už patinėlius, o patinėliai palyginus retokai užauga didesni nei 110 cm ilgio.

Miško upelį ruošiasi įveikti geltonskruostis žaltys

Tai gana judrios ir greitos gyvatės, kurios gerai plaukioja ir nardo. Po vandeniu išbūna apie tris minutes. Jos nėra nuodingos ir pavojingos žmonėms. Negalėdami pabėgti nuo persekiotojų, šie žalčiai šnypščia ir gąsdina staigiais galvos judesiais. Pagauti ginasi išpurkšdami iš kloakos labai nemalonaus kvapo, balkšvai gelsvą skystį. Jei reikia, apsimeta negyvais. Tuomet suglemba, išsižioja, tačiau paleisti greitai „atgyja“. Gyvena vandens telkinių pakrantėse, užliejamose pievose, pelkėse, drėgnuose miškuose. Sutinkami ir prie sodybų, senose kirtavietėse.

Medžioja sausumoje ir vandenyje, grobį ryja gyvą. Minta varliagyviais, jų buožgalviais, kartais driežais, mažomis žuvytėmis ir smulkiais paukščiais ir žinduoliais. O dar nesuaugę jaunikliai minta vabzdžiais. Aktyvūs dieną, medžioja ryte ir vakare, nuo 8 iki 19 h.

Žiemos miegu paprastieji žalčiai užmiega spalio arba lapkričio mėnesį, o pabunda kovo arba balandžio mėnesį.

Poruojasi balandžio – gegužės mėnesiais susirinkę prie ežerų, upių šiltų pakrančių. 7–24 kiaušinius deda į lapų krūvas, supuvusius kelmus ar kitas drėgnas šiltas vietas liepos – rugpjūčio mėnesiais. Kiaušiniai vystosi . Vos 10- 20 cm žalčiukai išsirita po 5–8 savaičių, subręsta tik 3-4 metais. Geltonskruosčiai žalčiai gyvena apie 25-28 metus.